Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Frank Abagnale "Pagauk, jei gali", arba Pasitikėjimo savimi enciklopedija

Frankas W. Abagnale'as niekada nesimokė pilotuoti lėktuvo ir neturėjo licencijos, bet keletą metų skraidė kaip vienos žinomiausių Amerikos oro linijų pilotas. Ir... iš avialinijų išmelžė milijonus dolerių dar prieš sulaukdamas devyniolikos. Franko W. Abagnale'o "Catch me if you can"/"Pagauk, jei gali" - tai tikra istorija, vieno žymiausių ir talentingiausių Amerikos apgavikų memuarai.

Parašyta gyvai, šmaikščiai, aštriai - taip, koks, panašu, ir yra paties Franko protas. Ir aš jo tikrai neaukštinu - jis sukčius, tiesa, neeilinis, - bet toks gyvenimas skirtas ne kiekvienam. Ne kiekvieno protui ir būdui skirti tokie gebėjimai ir pasitikėjimas savimi.

Kai jis apsimetinėjo avialinijų pilotu ir tūkstantinėmis sumomis grynino čekius, jam tebuvo septyniolika, jis nebuvo baigęs net vidurinės mokyklos, juo labiau koledžo ar universiteto.

"Būk, kuo nori būti", - sako Frankas Abagnale'as ir įrodo tai savo pavyzdžiu. Ir ši knyga geresnė ir naudos duoda daugiau nei keliolika savipagalbos ir couchingo knygų kartu sudėjus. Neįtikėtinas pasitikėjimas savimi ir, aišku, aštrus protas.
Per ateinančius penkerius metus uniforma pasidarė mano alter ego. Ja naudodavausi taip pat, kaip narkomanai medžioja heorino dozę. Kai tik pasijusdavau vienišas, nusivylęs, atstumtas ar suabejodavau savimi, apsivilkdavau savąją piloto uniformą ir įsiliedavau į minią. Uniforma suteikdavo man pagarbos ir orumo. Be jos kartais jausdavausi beviltiškas ir prislėgtas. Su ja tokiu metu jausdavausi taip, tarsi dėvėčiau Fortūnato kepurę ir keliaučiau septynmyliais batais. 
(Vertimas mano)
Parašyta amerikoniškai, bet gerai amerikoniškai. Pauzės, kur reikia, dramatizuota, kur reikia, moralas, kur reikia. Ir svajonė amerikietiška - būk, kuo nori būti, naudokis galimybėmis, kurias suteikia ši šalis.
Problema buvo ta, kad kartais nežinojau, kas ir koks aš esu. 
Per trumpą trejų metų laikotarpį sulaukiau atsakymo. "Kas esi?" - paklausė prašmatni brunetė, kai šalia jos pliumptelėjau Majamio paplūdimyje. 
"Bet kas, kuo tik noriu būti", - atsakiau. Ir iš tiesų buvau. 
(Vertimas mano) 
F. Abagnale'as savo sukčiaus (anglų kalboje sąvokose con/conman/confidence man naudojamas tas pats žodis, reiškiantis ir pasitikėjimą) karjerą - turbūt taip jo gyvenimą galima pavadinti - pradėjo ir tobulino įdomiausiais ir keisčiausiais būdais. Pilotas, gydytojas (!), teisininkas, dėstytojas... Tarsi koks Pretendentas - 10 dešimtmetyje per Lietuvos televizijas rodyto serialo nevykusiai išverstu pavadinimu herojus. Svarbiausia - pasinaudoti galimybėmis. Bendrauti, nesislėpti, ir galimybės ateis pačios.

Ir aš absoliučiai tikiu tuo, kas rašoma. Pasitikėjimas savimi - vidinis pasitikėjimas ir išorinė jo išraiška - daug kam atveria duris. Tiesiog skaitant prieš akis kilo tokių pažįstamų žmonių vaizdas. Toks įspūdis, kad už juos visus darbus padaro ne jie patys, o jų charizma. Ir aš juodai tokiems žmonėms pavydžiu.

F. Abagnale'as tai vadina  kamanės instinktu - moksliškai įrodyta, kad kamanės dėl savo kūno sandaros skraidyti neturėtų, tačiau skraido ir dar neša medų. Taip, kaip septyniolikmetis Frankas.
Suzvimbė mano kamanės instinktai.
Skaitymas buvo tikras malonumas. Skaitėsi lengvai, greitai - parašyta puikiai ir įdomiai. Ir tokiu žmogumi bei jo gabumais nesižavėti tiesiog negalima. Beje, puikus S. Spielbergo filmas pagal šiuos memuarus.

Įvertinimas: 4+/5

Leidykla: "Broadway Books"    
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 205
Originalo metai: 1980
Originalo pavadinimas: "Catch me if you can"

Komentarai

  1. Malonu paskaitineti tavo bloga - dekui uz siuos pasidalinimus. Skaitymo malonumas. Knygoholike - taiklus pavadinimas. :-)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.