Akvilė Žilionytė "Duokit fraką", arba Laikai keičiasi, o žmonės - ne

Lyg ir matau šiokį tokį pagyvėjusį sudomėjimą tarpukario Lietuva. Neseniai pasirodė knyga su šio laikotarpio reklamomis, štai dar viena - Akvilės Žilionytės sudaryta to laikmečio laikraščių iškarpų knyga "Duokit fraką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės".

Tai tarsi nepažinta žemė. Apie tą laikotarpį neturime knygų, nestatomi filmai. Toks įspūdis, kad Lietuvos tuo metu kaip ir nebuvo. Nežinau, kas rašoma dabartiniuose istorijos vadovėliuose, bet man, kaip dviejų santvarkų sandūrio vaikui, atminty teišliko tik sovietmečio era, senųjų kunigaikščių vardai, o iš tarpukario - vos pora prezidentų pavardžių.

Tą juodą dėmę žemėlapyje bando užpildyti "Duokit fraką" ir panašios knygos.

O juk tuo metu turėjome šiuolaikišką Lietuvą, ne ką teatsiliekančią nuo Vakarų miestų. Buvo nuostabūs kurortai, prabangios parduotuvės, aukštuomenė, leidusi sau turėti tarnus ir aukles, menininkų salonai, moderni spauda, kino teatrai, šiuolaikiško gyvenimo ženklai, kurių ir dabar Lietuvoje sunku rasti: prezervatyvų automatai (!), lietuviškas "Playboy'us" - erotinis žurnalas "Aistros", kai tikrojo "Playboy'aus" dar net būti nebuvo, o jo kūrėjas dar su čiulptuku sėdėjo. Kokia būtų mūsų šalis dabar, jei į Lietuvą nebūtų atėjęs sovietmetis?

Tada nei mes patys, nei užsieniečiai nesistebėtų pamatę tarpukario aukštuomenės susitikimų filmuotą medžiagą: "Ką? Pas jus tuo metu vaikščiojo su frakais ir cilindrais?!"

Keičiasi laikas, mados, geopolitinė situacija, kalba, bet žmonės nesikeičia. Kas buvo to meto lietuvių galvose, tas pats ir šiuolaikinių. Toks įspūdis, kad keistai stovime vietoje. Kaip ir matosi iš "Duokit fraką", ir tuomet buvo aukštuomenės pokylių ir sambūrių (kaip kokiame žurnale "Žmonės"), interviu su menininkais ir įžymybėmis, tuštučių, gandų skleidėjų, nežmoniškai panašių į acto garintojų kliką, pažinčių skelbimų, kuriuos vos kitokia kalba rašo meilės išsiilgėliai dabartinių naktinių televizijos programų metu, skaitytojų laiškų su naiviomis, neadekvačiomis ir keistomis problemomis, kurioms šiais laikais platformą suteikė koks nors "Delfi pilietis" ar interneto komentarų skiltis. Ir - kaip visada - mums rūpėjo ir teberūpi, ką apie mus pagalvos užsieniečiai.

Kas man Kaune nepatinka? 

Ypatingai nepatinka vaikų vežiojimas cypiančiais neteptais vežimėliais Laisvės alėjos trotuarais. Ne man vienam, bet ir daugeliui kitų, kaip girdėjau tas reiškinys nepatinka. Kažkodėl šis įkyrus paprotys nepašalinamas. Jei nors važinėtų tvarkingai, bet susirikiuoja Laisvės Alėjoj bent po tris eilėje, tai noromis nenoromis turi iš šaligatvio pasišalinti. Dažnai pasitaiko, kad einant gatve žiūrėk iš užpakalio užsižiopsojusi tarnaitė į vitriną užsigrūda tau su purvinu vežimėliu ant kulmnų. O kaip tie cypiantys vežimėliai atrodo atvykusiam užsieniečiui?

Vienintelis minusas, kad, skaitydamas tokias knygas, turi tenkintis tuo, ką surinko sudarytojas. Esu muziejuje varčiusi ir rinkusi informaciją iš senų prieškario laikraščių - juos skaitinėti be proto įdomu. Bet tuomet akis užkliūna už to, kas tau įdomu pačiam, o, skaitinėdamas tokią knygą, kaip "Duokit fraką", turi derintis prie sudarytojo skonio.

Įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Tyto alba"    

Leidimo metai: 2015

Puslapių: 214