Nelabai ką ir galiu pasakyti apie Undinės Radzevičiūtės naujausią romaną "180". Rašytoja man tikrai patiko ankstesnėse knygose, bet su kiekviena jos knyga tas susižavėjimas ja slopsta.
Už nugaros kvepėjo.
Per stipriai.
Tamsiai raudonos žvakės. Keturios.
- Jūs su Advokatu visiškai nepanašūs, - pasakė namų tvarkytoja.
- Žinau, - pritarė jai Vinstonas.
- Nu, bet visiškai nepanašūs, - pasakė namų tvarkytoja. - Tiesiog nieko bendro.
Ji taip pasakė "tik norėdama gero".
Ir todėl, kad atvirumas ir nuoširdumas, namų tvarkytojų manymu, yra svarbiausia gero žmogaus savybė.
Tiesiog nėra bendro vaizdo, o iš atskirų frazių, niekuo jų neapjungiant, romano nesukursi. Siužetas - na, niekuo neypatingas. Interviu apie romano kūrimą skaityti buvo įdomiau nei patį romaną.
Tie 180 laipsnių, kurie neva iš pagrindų turėtų apversti romano veikėjų gyvenimus ir pritrenkti skaitytojus, man labiau panašesnis į voverės ratą, kuriame kapstosi tiek tie veikėjai, tiek skaitytojai, bandantys irtis pro žodžių trupinius - jokio nuoseklumo, tik romano apmatus primenčios frazės. Voverės rate, panašu, sukasi ir pati rašytoja - nebeišgirstu iš jos nieko naujo.
U. Radzevičiūtė yra savita lietuvių rašytoja, niekam nepataikauja ir rašo taip, kaip jai norisi. Su tuo ją ir sveikinu, bet man tas jos "unikalumas" pradeda dvelkti paprasčiausiu keistumu, kuriuo nustebinti bando kūrybinio rašymo kursų studentai.
Romanai jai ne itin sekasi - man labiau norėtųsi, kad ji toliau rašytų apie Baden Badeną.
Įvertinimas: 2/5
Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 278
Ačiū už apžvalgą, nes vis negalėjau apsispręst, ar skaityt, ar ne. Kažkaip tingiu eilinį kartą sukt galvą, ko sš ten nesuprantu
AtsakytiPanaikintiaš tai nieko ten nesuprantu, galėjau net neieškoti tos knygos.
Panaikinti