Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Honore de Balzac "Trisdešimties metų moteris", arba Kenčiančių mimozų sambūris


Honore de Balzaco romaną "Trisdešimties metų moteris" tegalėjau skaityti dalimis - po labai nedaug. Nes akių vartymo raumenys labai pavargdavo.

Aš - šių dienų skaitytoja: nebūtinai norisi skaityti apie šiandienos įvykius, tačiau tonas, personažai, įvykiai turi būti aktualūs šiandienai. Ir nors aš suprantu, kad čia aprašinėjamos to laikmečio visuomenės normos, bet įsijausti man sunku. Štai kodėl prieš porą metų mečiau "Tesę iš d'Erbevilių giminės": jau nuo pirmų puslapių sunervino tie "ak, ok, taip negalima, taip galima" ir tas skruostų raudonis, pažvelgus vyriškos giminės atstovui. Visais laikais buvo ir davatkų, ir kekšių, tik aprašinėti kažkodėl dauguma tų klasikų mėgsta tas tyruoles - kaip ir ponas Balzakas.

- Visuomenės įstatymai reikalauja, - toliau kalbėjo ji, - kad padaryčiau jo gyvenimą laimingą, aš jiems paklusių: būsiu jo tarnaitė, pasiaukosiu jam atsižadėdama savęs, tačiau nuo šios dienos aš našlė. Nenoriu būti prostitutė nei savo, nei žmonių akyse; aš nepriklausysiu ponui d'Eglemonui, bet niekados nepriklausysiu ir kitam. Jums pavyko išgauti iš manęs šį prisipažinimą, bet nieko daugiau neišgausite. Tai nuosprendis, kurį paskelbiau pati sau, - pareiškė ji išdidžiai žvelgdama į Artūrą. - Jis neatšaukiamas, milorde.
Dažnai, kai sukritikuoji klasikinę knygą arba apie senus laikus rašančius šiuolaikinius autorius, kritikos kritikai sako: juk jie rašo taip, kaip buvo. Nebuvo taip, brangieji, nebuvo.  H. de Balzakas neva rėmėsi tikrų moterų portretais: savo artimųjų portretais ar moteriškos lyties gerbėjų laiškais. Bet iš tiesų jis rašo apie įsivaizduojamą moterį. Jis galvoje yra susikūręs kažkokį netikrovišką moters portretą ir neklystančio žinovo tonu jį perkelia ant popieriaus. Jis rašo ne apie tai, ką žino, bet ką jis mano žinąs. Tos jo moterys - kenčiančios mimozos, vis žvelgiančios į tolį ir pasiligojančios nuo aštresnio žodžio.

Tačiau labiausiai erzino nesugebėjimas pasakoti istorijos. Bac - koks įvykis iš niekur. Leidžiasi jis į tuos nesibaigiančius savo aprašymus, peizažą gali aprašinėti kelis puslapius, bet nesugeba sujungti atskirų romano dalių. Tarkim, mirė pagrindinės herojės mylimasis. Įvykis praneštas turbūt per kokią pastraipą ar dvi: gaisras? sušalo? mirė? Ką?! Nieko nesupratau, atsiverčiau dar kartą perskaityti, bet informacijos nepadaugėjo. 

Kažkoks padrikas pasakojimas be jokių išvadų. Pagal Rašytojo-Dievo įgeidžius stumdomos šachmatų figūrėlės, neturinčios nieko bendro su realiu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Obuolys"    
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 382
Originalo metai: 1832
Originalo pavadinimas: "La Femme de trente ans"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

Selmos Lagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.