Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jaroslavas Melnikas "Anoreksija", arba Laiko gaišinimas


Girdėjau prastų atsiliepimų apie Jaroslavo Melniko apsakymų rinkinį "Anoreksija", bet kad taip blogai bus, tikrai nesitikėjau.

Jei neseniai skaityta H. de Balzaco "Trisdešimties metų moteris" vargino akių vartymo raumenis, tai šįkart dirbo kiti raumenys: pečių gūžčiojimo.

Tiesiog keisti tie jo apsakymai, ir tiek. Bet ne siurrealiai keisti, kaip jau pavadinime bando įtikinti rašytojas, o kvailai keisti. Perskaitai, lauki, gal visgi kas nutiks, ištempi tuos kelis puslapius iki pabaigos - ir nieko... Gūžt ir tiek... Ir taip 22 kartus. 

Maniau, kad bent toji siurrealioji dalis pateiks kokių siurprizų (knyga padalinta į dvi dalis: realioji ir siurrealioji), bet ne - tas pats...

Besikartojanti tema - tėvo ir dukters santykiai, taip pat gana dažnai kartojasi porų - vyro ir moters - santykių problema.

Labai nervino tas pasikartojantis melnikiškos moters portretas - kažkokia karikatūra, o ne moteris: supermamytė, iš paauglystės neišaugusi damutė, išauklėta "Panelės" ir "Cosmopolitano" patarimų ir sukaustyta stereotipų. Kaip kokia Maša iš "Postfašizmo": ribotos kalbos ir gebėjimų, dar nepasiekusi protinės brandos, hipointelektuali.
Rybakova suprato, kodėl ji atbaido vyrus. Kodėl jie jos nemyli. Kaip galima mylėti skeletą, nors ir vaikščiojantį? Vyrai juk ne kokie nekrofilai. Jie myli gyvenimą ir gyvas, iš kraujo ir pieno plaukusias moteris. Nes jų dauginimosi instinktas ieško vaisingos patelės, antraip kokia prasmė tuščiai sėklą mėtyti (čia apie instinkto logiką). Todėl vyrams ir patinka patelės, kurios turi daugybę pieno ir riebalų atsargų, kad organizme subręstų ir sėkmingai gimtų kūdikis. Ir kad paskui tas kūdikis turėtų, iš kur siurbti syvus.
Potencialo apsakymai turi, bet jis neišnaudotas: jei jau rašyti tokias nesąmones, tai reiktų eiti iki galo. Tegul virsta tie žmonės vabalais, monstrais, medžiais, kaip pas Kafką, tegul tie porų santykiai apskritai iki absurdo nueina.

O dabar nieko tie apsakymai nepapasakoja, nepamoko, nenustebina. Beviltiškai sugaištas laikas, o juk man Melniką visai patikdavo skaityti.

Įvertinimas: 1/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 200

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...