Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

William Nicholson "Gimtinė", arba Seksistinis požiūris


Jau tokio padriko romano, kaip William Nicholson "Gimtinė", seniai nebuvau skaičiusi. Rašytojas - ne naujokas, šis romanas jam jau šeštas, tai žinomas britų rašytojas ir scenaristas, sukūręs "Gladiatorių" ir kt. Bet "Gimtinę" rašo kaip koks pradedantysis: bando apie viską, bet niekas nesigauna. Bet jei jums patinka klasikinis britų romanas, koks nors W. Somersetas Maughamas arba Mary Wesley, daugybė personažų, lakoniški, bet nesibaigiantys dialogai, taip būdingi britiškam romanui, net nebeskaitykit apžvalgos toliau, imkit knygą, skaitykit ir mėgaukitės, jei pavyksta.

O aš ir šiaip nesu didelė britiškų romanų mylėtoja, o čia dar tas bandymas visą pasaulį aprašyti... Antrasis pasaulinis karas, pokaris, Indija, Jamaika, tikėjimas Dievu, bananų ir vyno importas, potrauminio šoko sindromas, britų aukštuomenė, menininkai, meilė, meilės trikampis, šeima, tapatybės paieškos... Ir garantuoju, kad tikrai dar ką nors pamiršau įrašyti.

Čia tokios aistros verda: visi tik myli, tyli ir nekenčia... Pamirškit prancūzus, britai yra tikrieji santykių ir meilės ekspertai.

Ir viskas taip emocionalu: jei meilė - tai tokia, kad net skauda, jei tikėjimas - tai iki pat sielos gelmių. Gal tas labiausiai ir atstūmė - tie utriruoti epitetai.

Nors ne - labiausiai atstūmė seksistinis rašytojo požiūris. (Kažin ar nebuvo W. Nicholsonas įsivėlęs į kokį lyčių lygybės skandalą?) Rašytojui egzistuoja tik du moterų tipažai: romano moterys - arba kekšės, arba davatkos. Ir tas patriarchalinis požiūris: moteris priklauso vyrui...
- Taip jau yra, - sako jis. - Tokia yra meilė. 
- Ar tai meilė? - paklausia ji. 
- O, brangioji. Motina tau nieko nepasakojo? 
- Ji sakė, kad turiu daryti visa, ko tu prašysi. Ji sakė, kad mano vestuvinė dovana tau - mano kūnas. 
- Taip. Taip ir yra. Ir mano kūnas tau. 
- Tada turi tai daryti, mano meile, - sukužda ji. - Tik pasakyk man, ko nori. Dabar aš priklausau tau.
Rimtai? Ir va taip rašo šiuolaikinis autorius?.. Net jei jis rašo apie praeitį, juk rašo ne apie viduramžius. Apie šalį, kuri turi stiprių moterų pavyzdžių prieš akis. Šalies, kurios karalienė Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo motorizuotame pulke vairuotoja ir mechanike, atstovas, vadinasi... Gėda net...

Nepatiko - visiškai. Kančia man buvo su tavim, Nicholsonai. Užsiundysiu ant tavęs Femen.

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 510
Originalo metai: 2013
Originalo pavadinimas: "Motherland"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.