Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Renata Šerelytė "Kokono baladės", arba Kvantinė fantastika


Renatos Šerelytės "Kokono baladės" - ne mano knyga. Man per daug buvo panašu į Borisą Vianą, kurio aš nesuprantu ir nemėgstu.

Fantastinis romanas sudarytas iš kelių novelių, kurias sieja tie patys personažai. Kažkur mačiau parašyta, kad tai socialinė fantastika. Yra šiokių tokių užuomazgų apie lietuviškas aktualijas ir visuomenės ydas, bet jos išsivysto į tokią "kvantinę" fantastiką!.. Sakoma, viskas, ko nepaaškina įprasta fizika, yra kvantinė fizika. Arba - jei literatūra nesuprantama, greičiausiai tai Šerelytė balades dainuoja.

Pirmiausia atplyšo kairioji ranka, nulėkė į krūmus, kažkoks pusgrybis ją pasičiupo ir žiužėdamas nusinešė. Kojos dingo dar greičiau, ji net neišvydo, kur, o dešiniosios rankos viršininkė jau kurį laiką neturėjo, tik, matyt, nepastebėjo. 
Nusileido krėslui į glėbį kaip medinė mūza, išskaptuota seno piratų laivo pirmagalyje. 
Pro šalį praėjo žvynabudė ir lenkiškas baravykas, tempdami rusvą kokoną.
Ta "kvantinė" fantastika man buvo tokia kazlėkiškai slidi, nebuvo daugiau už ko užsikabinti be tų keistų vaizdų. Nelabai ką ir galiu papasakoti, nes galvoje nieko ir neliko. Gal tik ta žvynabudė bėgiojanti...

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 168

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".

Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų", arba Knyga lietuviškai nebekalbančiam lietuviui

Jau manęs istorijomis apie tremtį tikrai niekas nenustebins. Esu iš tremtinių šeimos, patyrusios visus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos bendravimo nesklandumus: nuo Raudonosios armijos iki  partizaninio karo bei tremties. Ir aš kalbu ne tik apie ištremtus senelius ar prosenelius. Net mano tėvo, tikro lietuvio pagal kraują ir įsitikinimus, pase yra užrašyta gimimo vieta: Rusija, Jekaterinburgas. Vaikystėje mokykloje, kai reikėdavo nurodyti tėvų gimimo datas ir vietas, manęs klausdavo: tai tavo tėtis rusas? Ne, lietuvis patriotas.