Ray Bradbury "Marso kronikos", arba Kelionė į praeitį

Man į rankas papuolė vos ne antikvarinės Ray Bradbury "Marso kronikos" (išleistos 1967 m.). Knygą norėjau numesti po keliolikos puslapių, bet paskui kažkas mane užkabino, tad perskaičiau iki galo. 

Kėlė juoką naivus požiūris į ateities technologijas ir keliones kosmosu: astronautas kosminiu laivu gabenasi akordeoną, nusileidę valgį gamina prie laužo, pirmieji atsikraustėliai žmonių miestams Marse statyti gabena medieną (!), vaizdai perduodami besisukančiomis kino juostomis, vis dar naudojamos rašomosios mašinėlės (kada paskutinį kartą tokią matėte? jau nekalbu apie tai, kad daugeliui tokios net neteko čiupinėti)... 

O marsiečių buitis, atvirkščiai, aprašoma per daug painiai ir nesuprantamai.

Asmen. archyvo nuotr.

Ila atsigulė po baldakimu. Jos vyras ištarė žodį, ir paukščiai liepsnodami šovė aukštyn į tamsų dangų. Kaspinai įsitempė, baldakimas pakilo į orą. Apačioje suvaitojo dykumos smėlis, melsvos kalvos sparčiai slinko pro šalį. Toli užpakalyje paliko jų namas, lietaus kolonos, gėlės narveliuose, dainuojančios knygos, grindimis čiurlenantys upeliai. Ji nežiūrėjo į vyrą. Girdėjo, kaip jis ragina paukščius, o šie kilo vis aukštyn ir aukštyn į dangų lyg tūkstančiai kibirkščių, lyg raudonai oranžinis fejerverkas, traukdami baldakimą - baltą žiedlapį, liepsnojantį vėjyje. 

Dar plius sovietinė redaktūra ir vertimas... Kosmodromas, raketa, centrinis komutatorius... Dar amerikietiško gyvenimo būdo likučiai: segregacija ir juodųjų teisės, mažos parduotuvėlės, jaukūs miesteliai su Viktorijos eros namais... Jaučiuosi, kaip nusikėlusi į praeitį. Ironiška... Turėtų būti atvirkščiai - juk tai mokslinė fantastika. 

R. Bradbury knygą rašė 1966 metais. Jam atrodė, kad kelionės į Marsą ir kitas planetas prasidės nuo 1999-ųjų, 2005-aisiais kils atominis karas, 2026 metais, pagal R. Bradbury, Žemė beveik visai turėtų susinaikinti... Na, bet jis  daug kur šioje knygoje prašovė pro šalį, taip kad neverta tikėti. 

Buvo panašumų į kitas fantastines knygas, ypač Stanislavo Lemo "Soliarį" - "Marso kronikose" yra kelios istorijos, kur žmonės susitinka su seniai mirusiais artimaisiais. Kartojasi kitų paties R. Bradbury knygų temos, pvz., "Fahrenheit 451". Žodžiu, beveik viskas kažkur girdėta, kažkur matyta... 

Tai kodėl aš ją skaičiau? Mane šiek tiek patraukė tos istorijos, iš kurių sudėliotos šios kronikos: nuo pirmųjų ekspedicijų į Marsą iki didžiulių žmonių miestų ir jų ištuštėjimo... Istorijos gana 'kreizovos', vienos nuobodesnės, kitos įdomesnės. Tai ne kažkokia abstrakti vadovėlinė istorija, o konkrečių žmonių gyvenimai. Kažkaip keistai juos veikia Marsas: smegenys pradeda kitaip veikti, ir nelabai suprasi, kas čia vyksta iš tikrųjų, o kas - tik haliucinacijos. Žodžiu, kaip ir kituose R. Bradbury kūriniuose, svarbiausia - emocijos. 

Dar tos istorijos - tarsi žmonių ydų kolekcijos. Noras naikinti, bukumas, godumas ir t.t. Tik kartais rašytojas per daug tiesmukai bado pirštu į žmonių ydas. Na, knygutė šiaip sau - nei itin bloga, nei gera. Kai knyga tik pasirodė 1966-aisiais, gal ir buvo ypatinga, bet dabar man atrodo naivi. Kiti rašytojo kūriniai  ("Fahrenheitas" ar "Pienių vynas") man patiko labiau.  

 Mano įvertinimas: 3 su pliusu/5 

      

Leidykla: "Vaga"

Metai: 1967

Puslapių: 229

Knyga iš: tėvo bibliotekos

Kainavo: 0