Haruki Murakami "Prisukamo paukščio kronikos"

Nieko objektyvaus iš šio įrašo nesitikėkite - Harukį Murakamį myliu be išlygų.

Neieškau to, ko paprastai ieškau kitose knygose: nesistengiu suvokti, ką rašytojas bando pasakyti, neieškau moralo, egzistencinių temų ir atsakymų į klausimą "Kodėl reikėjo rašyti šią knygą?". Tiesiog einu ten, kur mane veda tekstas. O šis turi man kažkokį hipnotinį poveikį. Ir jei reikėtų rašyti recenziją, interpretaciją ar dar ką nors panašaus, net nežinočiau nuo ko pradėti. Pagarba Murakamiui. 

R. Č. nuotr. 

Kaip ir kiekvieną rytą, išgirdau prisukamą paukštį - įsitaisęs nežinia kurio medžio viršūnėje, jis prisukinėjo savo spyruoklę. Užverčiau laikraštį, atsisėdau ir nugara atsišliejau į verandos stulpą ir užsižiūrėjau į sodą. Paukštis dar kartą suriko tuo savo gargždžiu balsu - pratisas, džeržgiantis garsas atsklido iš netoliese augančios pušies viršūnės. Įtempęs akis žvilgsniu ėmiau naršyti šakas, tačiau paukščio niekur nebuvo matyti, tik girdėjosi riksmas. Kaip ir visada. Pasaulio spyruoklė šiai dienai jau prisukta. 

Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Baltos lankos"

Leidimo metai: 2009

Originalo metai: 1997

Originalo pavadinimas: "Nejimaki-dori Kuronikuru" (angl. "The Wind-Up Bird Chronicle")

Puslapių: 583

Knyga: iš knygyno

Kainavo: 18 Lt