Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".

Ir vėl puikus kūrinys. Galbūt "Aukso veršis" patiko labiau, bet tikriausiai todėl, kad tas "Dvylikos kėdžių" siužetas toks iki skausmo žinomas, netgi sakyčiau - nuvalkiotas. Filmus (abu pastatymus) mačiau turbūt bent po porą kartų.

Abu filmus galima pažiūrėti YouTube: 1971 metų (1 dalis, 2 dalis), 1976 metų miuziklas-mini serialas (1, 2, 3, 4 serija).

Todėl ir to skaitymo malonumo buvo mažoka - visos scenos žinomos, juokeliai, personažai, pabaiga irgi.

Bet tame matyti ir rašytojų talentas. Ši knyga, humoro šedevras, seniai gyvena savo nepriklausomą gyvenimą, jos personažai iškeliavę iš romano ribų: jie perkuriami, su jais statomos naujos, su romanu nesusijusios scenos ir etiudai ir t.t. 

Net neskaitę knygos žino, kas tokie Ostapas Benderis ar Kisa Vorobjaninovas, kalba romano frazėmis: "Skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas", "Po kiek opiumas liaudžiai?", "Pirma pinigai, paskui kėdės", "Didieji Vasiukai" ir t.t. Visi puikiai žino ir siužetą: kaip smulkūs sukčiai po didžiąją Rusiją genasi dvylika kėdžių ir mirusios uošvienės brangenybes, įsiūtas vienoje iš jų.

R. Č. nuotr.

- Na, kaip jūs manote? Kur tie baldai?

- Žuvę? - sucypė Vorobjaninovas.

- Įsivaizduokit, ne. Įsivaizduokit, per tokį sąmyšį jie išliko. Kaip jau sakiau, muziejinės vertės jie neturi. Juos suvertė į sandėlį, ir tik vakar, įsidėmėkit, tik vakar, po septynerių metų (baldai išgulėjo sandėlyje septynerius metus!), jie buvo nusiųsti parduoti iš varžytinių. Į Glavnaukos varžytines. Jeigu jų vakar ar šį rytą niekas nenupirko - jie mūsų! Jūs patenkintas?

- Greičiau! - sušuko Ipolitas Matvejevičius.

- Vežike! - riktelėjo Ostapas.

Atsisėdo nesiderėję.

- Melskitės už mane, melskitės! Nebijokit, hofmaršale. Mūsų laukia vynas, moterys ir kortos. Tada atsiskaitysim ir už melsvąją liemenę.

Į Petrovkos pasažą, kur buvo varžytinių salė, koncesininkai įbėgo guvūs lyg eržilai. Jau pirmame varžytinių kambaryje jie pamatė tai, ko taip ilgai ieškojo.

Ši knyga, prieš pasirodydama 1928 metais, sulaukė daug cenzūros, iškarpymų, tvarkymų, valymų. Skaitant jaučiamas nesklandus ritmas, scenos kartais iššoka netikėtai, ne visai į temą. Kartais trūksta "rišančiųjų" teksto dalių, o poroje vietoje yra loginių neatitikimų - nepaaiškinta, iš kur tie sukčiai gavo vienokią ar kitokią informaciją.

Aišku, kaip ši knyga nesulauks cenzūros - juk sovietinė santvarka ir jos piliečiai bei valstybinės instancijos čia išjuoktos ir sutrintos į miltus. "Dorus" sovietinius piliečius pagauna kėdžių karštligė, vedanti į pamišimą ir nusikaltimus... Visas romano pasaulis - kažkoks siurrealistinis sovietinis sapnas, toks absurdiškas, rodos, neįmanomas, bet tuo pačiu visai realus. Kas bent daugiau žino apie šią santvarką, supras, kad viskas taip ir būdavo, o rašytojams idėjų toli ieškoti nereikėjo. Ir panašu, kad tie smulkūs niekšeliai vejasi ne brangenybes, o tą ankstesnįjį gyvenimą, buvusią, carinę, buržuazinę, santvarką.

Skaičiau, ką turėjau - 1986 metų leidimą. Legendinės frazės ("Gal tu norėtum gauti raktą nuo buto, kuriame yra pinigų?"; "Ledas sujudėjo, ponai prisiekusieji tarėjai" ir t.t.) man buvo puikiai žinomos ir galvoje, deja, išverstos visai kitaip, nei siūlė vertėjai. O vertė net trys Petrai: Cvirka, Laurinaitis ir Dirsė. Nesidžiaugiau aš tuo vertimu...

Todėl mielai paskaityčiau necenzūruotą ir neiškarpytą variantą - storesnį, geresnį, šiuolaikiškai išverstą Jurgio Gimberio. Kaip tik šiemet pasirodė naujas "Jotemos" "Dvylikos kėdžių" leidimas. Gal kas nors man norit jį padovanoti? :)

Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Vaga"

Leidimo metai: 1986

Puslapių: 319

Originalo metai: 1928

Originalo pavadinimas: "Двенадцать стульев"

Knygą: išsimainiau

Kainavo: 0 Lt