Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Undinė Radzevičiūtė "Žuvys ir drakonai", arba Kaip Rytai nesusitiko su Vakarais

Laukta, sulaukta, bet nuvylusi Undinės Radzevičiūtės knyga "Žuvys ir drakonai". Nesugebėjau suvesti galų šiame romane.

Tai pirmas ilgas tekstas šios rašytojos kūryboje - anksčiau ji rašė trumpas, žaismingas noveles ("Baden Badeno nebus"), neilgus tekstus, kuriuos net nežinau į kokį tiksliai žanrą (miniromanai?) įsprausti: "Frankburgas", "Strekaza". Ir perskaičius šį naująjį romaną man rodosi, kad U. Radzevičiūtės stiprybė ir yra trumpi tekstai.

U. Radzevičiūtė yra įdomi rašytoja, ji iškrenta iš lietuvių rašytojų konteksto. Vien dėl to tikriems skaitytojams reikėtų susipažinti su šiuo romanu. Gal šis romanas ir abejotinas, bet jis yra tam tikras literatūrinis reiškinys Lietuvoje.

Turiu pasakyti, kad ši rašytoja man patinka. Su tam tikromis išlygomis. Gaila, bet šio romano likau nesupratusi.

Tai šiuolaikiškas tekstas, kurį lengva rašyti ir kurį rašant lengva paslysti. O skaityti nėra labai lengva: daug trumpų sakinių, prasmę reikia atkapstyti pačiam, kiekvienas sakinys naujoje eilutėje, arba nėra dialogų, arba jie bereikšmiai. Rašytoja, kaip tikra šiuolaikistė, koncentruojasi į stilių, o štai turinys taip ir liko skystokas.

Romanas padalintas į dvi dalis. Viena dalis - 18 amžiaus Kinijoje veikianti jėzuitų misija, bandanti atversti kinus į "tikrąjį" tikėjimą bei tuo laikotarpiu sklandžiusi Vakarų meilė Rytams. Šioje dalyje visai nėra dialogų, užtat yra šiek tiek padrikų faktų apie Rytus bei jėzuitų ordiną. Antroji dalis - šiuolaikinis Vilnius ir trijų kartų moterys, gyvenančios viename bute. Mama Nora, rašanti erotinius romanus, nuo senatvės pamišusi senelė Amigorena bei dvi jos anūkės.

-----

Penktasis Imperatorius, skirtingai nei senasis, tik atėjo į valdžią ir iškart - jau po ketverių metų - atsiuntė meno žinovų komisiją Kastiljonės paklausti: ar jis moka tapyti perspektyvą. 
Į Penktojo Cingų dinastijos Imperatoriaus klausimą Klastiljonė atsakė: jis moka tapyti ne tik perspektyvą, jis moka tapyti net ir akies apgaules. 
Penktasis Imperatorius susidomėjo nematytomis akies apgaulėmis ir užsakė keletą eskizų savo Vasaros rūmams. 
Meno žinovų komisija perdavė: Penktasis Cingų dinastijos Imperatorius norėtų papuošti Visų Keturių Metų Laikų salę europietiška egzotika. 
Po penkių mėnesių Kastiljonė atidavė komisijai eskizus. Komisija juos nunešė Penktajam Imperatoriui. 
Imperatorius atsakė - darbas puikus, bet iš meno žinovų grimasų Kastiljonė suprato: Imperatorius nepatenkintas.

-----

- Paimk šitą voką, - pasakė Senelė Amigorena <...>
- Kur Jūs norite jį padėti? - paklausė Miki.
- Niekur.
- Norit išsiųsti?
- Ne.
- Tai ką man su juo daryti? - paklausė Miki.
- Gali turėti.
- Čia juk pinigai, - atidariusi voką pasakė Miki.
- Pinigai? - paklausė Senelė Amigorena.
- Pinigai.
- Per Kalėdas aš dar duosiu tau pinigų, - pagalvojusi atsakė Senelė Amigorena.
- Ačiū.
- Daug pinigų, - pasakė Senelė Amigorena. - Duosiu.
- Bet kodėl? - paklausė sutrikusi Miki.
- Aš noriu, kad tu jaustumeis man labai skolinga, - pasakė Senelė Amigorena.

-----

Štai ta antroji dalis man visiškai prie pirmosios nelipo. Vienu momentu manyje atgimė Filologė ir pasvarstė, kad ši šių dienų Vilniaus šeima primena  kinų mini imperiją: su savo intrigomis ir t.t. Bet po to manyje prakalbo Skaitytoja ir tėškė: "Nieko panašaus aš čia nematau ir nejaučiu", ir Filologė užsičiaupė.

Dialogai labai saviti, bet nei šmaikštūs, nei prasmingi. Kartais net erzinantys. Matyt, autorė manė, kad senatvine silpnaprotyste sergančios bobutės paistalai turėtų skambėti šmaikščiai. Deja, realybėje aš esu mačiusi tokių senukų, ir juokinga man nebuvo.

Šiek tiek įdomesnė buvo rytietiškoji dalis, tačiau labai pabira ir epizodiška, nenuosekli ir neišbaigta. Prieš pabaigą ši dalis visai suskydo: įsipynė kažkokios šalutinės, padrikos ir, mano manymu, nereikalingos istorijos.

Knygoje yra viena kita dėmesio verta mintis. Bet visa knyga atrodo, kaip sukonstruota iš konspekto tezių. Tekstas trūkinėjantis ir nesklandus, skaityti sunku. Skaityti reikia iš lėto, nepaisant trumpų sakinių, negausaus teksto. Rytietiškosios romano dalies tekstas primena rytiečių kalbos manierą: trumpi sakiniai, taupi, kapota kalba.

Ir pats didžiausiais minusas - apie ką gi ši knyga? Nepakankamai ryškiai išreikšta knygos idėja mane nuvylė.

Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 408
Knyga: leidyklos dovana
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Rodos, pirma karta skaitei Radzeviciute.
    Labai liudna, kad skaitytojai kaip tu, nesuprate teksto, kalte vercia autoriui.
    Knygos dar neskaiciau, taciau jau skubu priestarauti tavo nuomonei vien del pateiktos istraukos ir tavo pasakymo, kad dialogai yra tusti ir be prasmes. Jei taip sako filologe, ji - labai prasta filologe.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip pasirodė, kad neskaitėt nei knygos, nei šio atsiliepimo...

      Panaikinti
  2. Atsiliepima skaiciau visa - nuo pradzios iki galo. Ir teigiu ta pati, ka pries tai. Nieko nematot pateiktame dialoge? Jis tuscias?< Butu idomu pamatyti filologes analize, jei nesidrovite - prasau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dabar kaip tik skaitau šią knygą: nežinau, ką ir galvoti.
    Kaip pagalvoji, kokių tik tekstų šiais laikais neprirašo... Humanitarai, ir ne tik, verčiami tapti kritikais ir kapstytis, ieškoti knygos esmės... Šį kartą kapstytis nepanorau. Nors knyga ir visai maloni paskaityti, įdomi, ne šabloniška.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Fakto klaida: Undinė Radzevičiūtė nenurodo, kuriame pasaulio kampelyje vyksta pasakojimas apie keturias šeimos moteris. Žinoma, galima interpretuoti savaip, bet tvirtai teigti tai kaip faktinį duomenį, kad veiksmas vyksta Vilniuje, paprasčiausiai nėra teisinga.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Knygos likote nesupratusi. Kiekvienas dialogas turi prasmę, kurią teigčiau, net nėra taip sunku atrasti, o dvi istorijos tarpusavyje susijusios; antrosios istorijos veikėja Saša yra pirmosios istorijos autorė. Skaitant šią rezenciją susidariau nuomonę, kad nesugebate įžvelgti ką nors daugiau nei tiesioginę prasmę, o neigiamą nuomonę reiškiate nearguomentuotai.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...