Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro Josteino Gaarderio romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Bet kaip ten bebūtų, ši A. Merdok knyga yra laikoma vienu geriausiu 20 a. romanų, o rašytoja - dvidešimtojo amžiaus atradimu. Rašytoja - filosofė profesionalė, dėstė filosofiją universitete, ir tai atsispindi jos kūryboje.

Ir "Jūroje" - tas pats. Daugybė filosofinių klausimų, simbolių, metaforų. Toks ir yra šis kūrinys - puiki medžiaga visokiausio plauko kritikams ir analizuotojams, o skaitytojams - kaip čia pažiūrėsi...

Pagal siužetą - senas teatralas (režisierius, aktorius bei dramaturgas) pasitraukia iš profesinės veiklos, nusiperka namą ant jūros kranto mažame pajūrio miestelyje. O čia jį lanko prisiminimai ir jo draugai iš buvusio gyvenimo. Tačiau siužetas čia visiškai nesvarbus kaip ir daugelyje filosofinių romanų. Čia svarbiausia: kalbos ir mintys.

O kalbų man čia gerokai per daug. "Šis įvykis atsitiko anksčiau, bet tik dabar aprašau jį savo dienoraštyje, o vėliau papasakosiu dar šiek tiek, bet pirma suvalgysiu apvirtų moliūgų, nes keptų nemėgstu, ir sūrio su alyvuogėmis, nes kitokių daržovių į kaimo parduotuvėlę dar neatvežė"... Štai taip dėstoma ši knyga. Tai - man siaubinga kančia. Toks popieriaus ir raidžių švaistymas man kelia siaubą.

Šioje knygoje per daug žodžių. Mėgstu šiuolaikiškesnį rašymo stilių, taupesnį kalbos būdą, konkretumą. Na, o šis romanas sutraukė visus mano nemėgstamiausius knygos bruožus: kalbėjimas pirmu asmeniu, tiesioginis pasakotojo kreipimasis į skaitytoją (mano vadinamasis "mielas skaitytojau" stilius), nemotyvuoti įvykiai, neatskleistos paslaptys ir neatsakyti klausimai.
Nuo tada, kai pradėjau rašyti šią "knygą", o gal dienoraštį, aš jaučiuosi taip, lyg klaidžiočiau po tamsų urvą, kur pro visokiausius plyšius ir šulinius skverbias šviesa - galbūt iš išorinio pasaulio. (Vaizdas lyg ir niūrus, bet man jis toks neatrodo.) Tarp tų šviesos spindulių yra vienas, ir pats didžiausias, prie kurio beveik nesąmoningai keliauju. Gal tai didžiulis "langas", atvertas į šviesią dieną, o gal tik - kiaurymė, pro kurią veržiasi liepsnos iš gelmių. Aš vis dar abejoju, kas tai yra, ir nežinau, ar verta žengti artyn įsitikinti. 
Pagal viską, dabar, senatvėje, turėtų nušvisti šio režisieriaus gyvenimas, o paslaptys ir neaiškumai paaiškėti, tačiau nieko panašaus neįvyksta. Rašytoja turėjo kažkokių kitokių planų, kurių neperkandau.

Šiame romane paslapčių ir klausimų daugybė. Tai - pagrindinio personažo gyvenimo esminiai klausimai, nulėmę jo būdą ir likimą, tačiau paslaptys lieka neatskleistos. Atsakymų į didžiuosius klausimus (kodėl jį paliko didžioji jo gyvenimo meilė; kas vyksta vėl sutiktos šios moters gyvenime; kenčia ji ar nekenčia šeimyninį smurtą; reikia ją ar nereikia gelbėti; kodėl ji ištekėjo už dabartinio savo vyro; su kokiomis paslaptimis susijęs pagrindinio herojaus pusbrolis; turi jis nežemiškų galių ar neturi; ir t.t., ir pan.) nesužino nei pagrindinis veikėjas, nei skaitytojas. Klausimai tik užduodami, bet į juos neatsakoma. O dar į romaną įpinta mistinių elementų, kurie tik dar labiau viską sujaukia.

Nebent tai ir buvo rašytojos tikslas - sujaukti skaitytojo protą. Tuomet šis tikslas su kaupu įvykdytas, nes tai viena painiausių mano skaitytų knygų.

 Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 1990
Originalo metai: 1978
Originalo pavadinimas: "The Sea, the Sea"
Puslapių: 460
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Visiškai sutinku, atsimenu, kaip kažkada snausdama irgi skaičiau tą knygą... Nors, gal dar reikėtų pavartyti, kažin, kaip dabar atrodytų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skaičiau. Gal ne viskas, bet man patiko ir, manau, ji verta daugiau nei 2 balai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Perskaičiau. Verta perskaityti. Ir to didelio teksto nereikia baimintis, nes jis išraiškingas ir gražus. O jei migdo... Čia panašiai kaip šiuolaikiniai vaikai nemėgsta senųjų animacinių filmukų, nes ten...per daug teksto. Matyt šiuolaikiniais laikais jau įprasta viens du trys ir taškas.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Lauren Weisberger "Ir velnias dėvi Prada", arba Tuštybių mugė

Lauren Weisberger romanas "Ir velnias dėvi Prada" bei pagal šią knygą pastatytas filmas atskleidė madų žurnalo užkulisius: arogancija, neapykanta, pavydu paremtą gyvenimą, pilną pinigų švaistymo, vardinių drabužių ir tuštybės.

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis", arba Kodėl didysis neatrodė toks didis?

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis". Taip, klasika. Taip, susipažinti reikia. Taip, skaityti verta. Ar patiks? Nebūtinai.