Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tracy Chevalier "Dama su vienaragiu", arba Viduramžių gobeleno istorija

Žavingas Tracy Chevalier romanas "Dama su vienaragiu". Labai panašus į "Merginą su perlo auskaru" - romano centre taip pat mažai žinomo kūrinio istorija. Gal knyga "Dama su vienaragiu" ne tokia įtraukianti ir sklandi, bet tokia pat patraukli.

Šių dviejų knygų nelyginti neįmanoma: ta pati autorė imasi panašios temos. Menkai žinomo dailės kūrinio suliteratūrinta istorija. Panašios ir potemės: moterų teisės patriarchalinėje viduramžių visuomenėje, meno ir verslo santykis, papročiai ir tradicijos, menininkų ir amatininkų dirbtuvių atmosfera.

Tik šįkart rašytoja ėmėsi ne tapybos kūrinio, o gobeleno - "Damos su vienaragiu" ciklo. Išaustas viduramžių pabaigoje prancūzų Le Vistų šeimos užsakymu greičiausiai kažkur Belgijoje. Apie šių gobelenų sukūrimą žinoma nedaug, tad visa istorija yra tik žavus pramanas.

Nors spragų matau pačiame siužete, jis neįtraukia taip smarkiai, kai jau minėtoji "Mergina su perlo auskaru", tačiau rašytoja pasistengė sukurti labai įvairių personažų: pasipūtusį, bet talentingą dailininką, titulą nusipirkusį dvarininką, dievobaimingą jo žmoną, nepaklusnią gražuolę dukterį, gobelenų meistro šeimyną, aklą gobelenininko dukterį. Rašytoja "leido" kiekvienam iš personažų papasakoti šią istorija savo balsu: atskirus skyrius pasakoja atskiri personažai.

R. Č. nuotr.
Iš jų balsų jaučiu, kad jie gailauja ir stebisi, kad galiu būti tokia naudinga. Jie neįsivaizduoja pasaulio be akių, o aš negaliu įsivaizduoti, koks pasaulis būtų, jei jį matyčiau. Mano akys - tai tik paprasčiausi judantys rutuliai mano veide, kaip žandikaulis, kai kramtau, arba šnervės, kai jos išsiplečia. Aš pažįstu pasaulį kitaip.
Pavyzdžiui, viską žinau apie gobelenus, kuriuos pati susiuvinėju. Jaučiu kiekvieną metmenų gijos ruoželį ir kiekvieną ataudų gumbelį. Galiu apčiuopti milflero gėlių pavidalus ir dygsneliu apeiti užpakalinę šunelio koją, triušio ausį ar valstiečio drabužio rankovę. Spalvas aš jaučiu pirštais. Raudona - šilko švelnumo, geltona - dygi, mėlyna - riebi. Po mano pirštais - žemėlapis iš gobeleno.
Vėl puikiai pasidarbuota su atmosfera: rašytojai puikiai sekasi atkurti aprašomų laikmečių aurą. Tai - jos stiprybė. Ji nesako: buvo taip ir taip, ji sklandžiai pasakoja siužetą, įpindama istorinių faktų, laikmečio detalių, smulkmenų, etnografinių duomenų. Ir, perskaitęs knygą, jautiesi kaip pabuvojęs kitame šimtmetyje, šiuo atveju - viduramžių pabaigoje. Taip buvo ir su "Mergina su perlo auskaru", ir su "Dama su vienaragiu".

Dar ką puikiai sugeba rašytoja - tiksliai atvaizduoti menininkų ir amatininkų dirbtuves bei darbo specifiką. Šiame romane ji itin tiksliai ir kruopščiai aprašė gobelenų audėjo dirbtuves. Tai buvo toks laikmetis, kai kelių gobelenų ciklą audėjai ausdavo keletą metų. Nuimdavo nuo staklių su ypatingu jauduliu - ausdami matydavo tik ruožais, ir pirmą kartą visą vaizdą audėjai pamatydavo tik baigę darbą ir nuvynioję nuo staklių. Gobeleną vėl suvyniodavo, apkaišę rozmarino šakelėmis nuo kandžių, padėdavo į skrynias ir be reikalo neliesdavo.

Dailiai suaustas, gražus romanas ne tik apie gobelenus, bet ir meilę, aistrą, viduramžišką gašlumą ir dievobaimingumą, tuštybę ir atsidavimą darbui.

Mano įvertinimas: 4/5 

Leidykla: "Versus aureus"
Leidimo metai: 2003
Originalo metai: 2006
Originalo pavadinimas: "The Lady and the Unicorn"
Puslapių: 246
Knyga: iš knygyno
Kainavo: 10 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".