Knygoholikės užrašai

Jei yra toks dalykas kaip skaitymo malonumas, tai nuo šiol jis man asocijuosis su "Forsaitų saga". Ką tik perskaičiau pirmąją dalį. Neseniai LTV rodė "Sagos" serijas, kurias su malonumu žiūrėjau. Knygos ėmiausi tik po to, šiek tiek baiminausi, kad bus nuobodu, kadangi jau buvo žinoma įvykių seka. Bet nieko panašaus - skaičiau godžiai, geroms knygoms visada atsiras vietos mano galvoje. 

Jei nebūčiau mačiusi filmo "Aš esu legenda", turbūt net nebūčiau skaičiusi šios knygos. Šia knyga nenusivyliau, savo žanrui tai išties geras kūrinys (sakoma, kad būtent Richardo Mathesono kūryba įkvėpė siaubo knygų karalių Stepheną Kingą).

Daugelis dalyvaus tinklaraščio 'Aš skaitau' 2012 metų knygų iššūkyje (pareklamuosiu -  "Perskaityti negalima atidėlioti" ) ir sudarinėja kitų metų knygų sąrašus. Nedalyvausiu - tokių knygų, dėl kurių graužtų sąžinė, daug neturiu. O šiaip mano sąrašas laaabai ilgas - knygos... Lentynose pilna neskaitytų, dar užrašų knygutėje turiu sąrašėlį - kokia šimtinė susidarys, dėl jų kartais iki bibliotekos reikėtų nužingsniuoti.  Pastebėjau, kad efektyvu susidaryti trumpus 'privalau perskaityti' sąrašiukus: tada skaitau vieną po kitos, kartais įterpdama kokią netikėtai man į rankas papuolusią ar iš bibliotekos parsineštą knygą. Rugsėjį sudarytą sąrašėlį   jau baigiu: aleliuja, pagaliau pribrendau "Forsaitų sagai".  Šiandien įlindau į savo knygų spintą ir netikėtai sau pačiai, gana greitai (knygos pačios lipo prie rankų, matyt, jau seniai norėjo, kad jas skaitytų) sudėjau šią krūvelę:  o August Strindberg "Raudonasis kambarys. Hemsio salos žmon...

Ką tik perskaitytoje knygoje "Leningradas" net keliuose puslapiuose rašyta apie skaitymą. Leningradiečiai per blokadą daug skaitė - tai jiems padėjo atitraukti mintis nuo kasdienybės: karo ir bado. Tai patvirtina dienoraščiai. Skaitė ne tik turėtas namie knygas, bet ir lankydavosi knygų komisuose ir nepabijodavo išleisti rublių knygoms.  Ką skaitė leningradiečiai? 

Žurnalistė Anna Reid šiemet išleido istorinę apžvalgą "Leningradas", ją suskubo išversti ir išleisti "Obuolio" leidykla. Pasauliui Leningrado blokados istorija nežinoma, Rusijoje ji idealizuojama, lietuviams gal nelabai ir rūpi: vyresnieji yra girdėję, jaunoji karta turbūt net nenutuokia, apie ką čia kalba. O kalba štai apie  ką... 

Nemėgstu lyginti skirtingų rašytojų, bet dabar, skaitant "Galapagus", tiesiog mintys pačios lindo į galvą: Vonnegutas priminė ir Harukį Murakamį, ir Sue Townsend, ir galų gale - Agatos Kristi "Dešimt negriukų". Visi mėgiami, visi skirtingi, ir tuo pačiu visi kažkaip čia, romane, sutilpo.

Pasidaviau reklaminių laiškų antplūdžiui mano el. pašto dėžutėje ir viename interneto knygyne užsisakiau knygų. Įtikinau save: "Reikės dovanų Kalėdoms", juolab kad buvo pora smagių akcijų: įdomios knygos, sumažintos kainos. Prasidėjo nuo dovanų, bet, aišku, neaplenkiau ir savęs. Bet sąžinė negraužia - naršiau "Išpardavimo" skyrelyje. Užsakytų daugumos knygų kaina nesiekia nei dešimties litų.  Šis siuntinys atkeliavo dar lapkričio pabaigoje.  Šitą gavau vakar.  Iš namų net nereikėjo išeiti: vieną dieną knygas užsisakai kompiuteriu, jau kitą dieną kurjeris stovi prie durų su ryšuliuku... Ot, tos šiuolaikinės pagundos...

Šiandien pasnigo, spėjau gniūžtėm jau pasimėtyti, laukiu knygų siuntinio, tad nuotaika gera, ir džiaugiuosi, kad jos nesugadins "Pornografija" - dar vakar baigiau ją skaityti. Nuobodybė neišpasakyta.

Tai buvo 'šalutinė' mano knyga - tokia, kurią skaitinėju šalia pagrindinės: gaminantis vakarienę, laukiant svečių ar santechniko ir pan... Tokiam reikalui tai puikiai tiko: lengvai, greitai skaitoma. 

Šios knygos pirmame puslapyje sudėta daug ištraukų iš pagiriamųjų recenzijų, tokių kaip Jack Kerouac ar "Rolling Stone". Pagalvojau, kodėl? Juk paprastai anotacijos, recenzijos dedamos ant galinio knygos viršelio. Paskui paaiškėjo: neva, pirmiausia paskaitykite, kokia gera ir svarbi ši knyga, bei prisiminkite tai kas kartą, kai norėsis ją mesti į kampą (o tai atsitinka kas trečią puslapį)... Rašytojas buvo priklausomas nuo narkotikų ir, matyt, knygas rašė 'po kaifu'. Taip kad blaiviu protu jis neįmanomas skaityti. Vargu, ar jis pats rašydamas suvokė tai, ką jo kūryboje atkapsto recenzentai.  Knyga buvo parašyta 1959 metais ir yra laikoma bytnikų biblijėle. Ją ir gali skaityti tik koks užkietėjęs bytnikas.  Kadangi stipriausia, ką vartoju, - cigaretės, o 'Beat generation' - tik du žodžiai, o ne gyvenimo būdas, tai su knyga (ar rašytoju) ir nesusikalbėjau. Nebaigiau šios knygos. Toks įspūdis, kad nesupratau, ką man sako. Žinote, kaip būna - k...