Knygoholikės užrašai

"Red Riding Hood" (liet. Raudonkepuraitė) - eilinė Holivudo perdirbta pasaka, ryški, bet nieko ypatinga.  Kai jau visai neturėsit veikti kokį vakarą, galite įsijungti ir pažiūrėti. Jei esat 12-16 metų   paauglės , tai tada būtinai žiūrėkit: čia pasirodo ne vilkas, o vilkolakis. Ak, kaip netikėta...

George Orwell "Dienos Paryžiuje ir Londone" - autobiografinis romanas. Velniškai įdomus. 1928-1930 metais rašytojas valkatavo Prancūzijoje ir gimtojoje Anglijoje: dirbo juodžiausius darbus, badavo, pardavinėjo savo daiktus, nakvodavo nakvynės namuose...

Jau senokai skaičiau tokią įtraukiančią knygą: na, dar truputį, dar šiek tiek, ir jau, žiūrėk, trečia nakties... Taip per du pusnakčius ir perskaičiau Jeffrey Eugenides "Jaunąsias savižudes". Labai įtraukė, nepaisant to, kad viskas aišku nuo pat pradžių: penkios seserys nusižudys. 

Pernai pasirodęs airių filmas "Albertas Nobsas" jau susirinko daugybę apdovanojimų, daugiausiai už vaidybą bei grimą, jis taip pat nominuotas ir trims Oskarams: už grimą bei pagrindinės aktorės ir antrojo plano aktorės darbus. Turiu pripažinti, kad šio filmo aktorinis darbas tikrai įspūdingas, net antraplanių aktorių ar atliekančių tik epizodines roles. 

Štai ką gavau, prieš keletą dienų išpakavusi siuntinį. Maniau, kad turiu šiokį tokį knygų fetišą (na, žinot, ką rašo daugelis knygininkų: susirangiau fotely, užsiplikiau arbačikės, pasiėmiau knygą...) Bet galų gale pribrendau elektroninei skaityklei ir dabar (net bijau prisipažinti) skaityklę rankose laikyti bene maloniau nei knygą. Popierinių knygų iš namų ji tikrai neišstums, bet tikrai džiaugiuosi šiuo daikčiuku.  "Sony PRS-T1" modelį užsisakiau iš e-Bay'aus. Su greituoju siuntimu iš JAV man skaityklė kainavo pigiau nei Lietuvoje. Ir atkeliavo greit - per nepilną savaitę. Skaityklėje galima peržiūrėti nuotraukas (jpg ir kitais failais), galima klausytis audioknygų, knygas galima skaityti PDF, TXT ir kitais failais, užsisakyti ir skaityti periodinę literatūrą, naršyti internete, yra 'handwriting' programa: galima pabraukti žodžius, pasižymėti pastraipas, piešti ir t.t. Skaitant knygą galima pakeisti šriftą, padidinti/pamažinti raides ir t.t. Kas...

Emyl'ės Jenkins knyga "Stilinga vagystė" - apie antikvarines vertybes. Ši knyga labai laiku man papuolė į rankas - per "Discovery" kaip tik pradėjo rodyti laidas "Salvage Hunters"  ir "Dirty Money"  apie senienų perpardavinėtojus. Atmosfera tiesiog susikūrė pati, ir knygą buvo skaityti malonu ir lengva. 

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Augusto Strindbergo "Hemsio salos žmonės" - visai kitoks romanas nei "Raudonasis kambarys". Skiriasi tematika, nuotaika, tiesa, dozę ironijos rašytojas įdėjo ir čia. Šis romanas apie švedų kaimą man labai priminė lietuvių 'agrarinius' kūrinius. 

Augustas Strindbergas yra tas, dėl kurio mane graužia sąžinė. Universitete jis buvo teatro istorijos programoje, teko rašyti kursinį darbą apie jo dramaturgiją, bet nieko iš jo taip ir nesugebėjau perskaityti nei studijų metais, nei vėliau. Štai dabar ir įvyko gana keistas mūsų susitikimas: man patiko sklandi, įtaigi, raštinga kalba, bet...

"The Artist" / "Artistas" (2011) - šiuolaikinis filmas, pastatytas pagal senojo kino tradicijas. Juodai baltas, nebylusis kinas su šiuolaikiniais aktoriais, nufilmuotas su šiuolaikine kamera šiuolaikinio prancūzų režisieriaus Michel'io Hazanaviciaus (kilusio iš Lietuvos žydų šeimos). Šis filmas pernai Kanų festivalyje sukėlė euforiją, bet Palmės šakelę gavo tik pagrindinis aktorius. Gelbėti šį filmą pasiryžo amerikiečiai - filmas gavo Auksinį gaublį, dar keletą apdovanojimų, nominuotas net dešimčiai skirtingų "Oskarų" kategorijų. Žiūriu, nebyliojo kino magija užbūrė daugelį... O pro mane tas magijos žiburėlis praskrido išvis neužkliudęs... 

Paskelbti 2012 metų  World Press Photo  (liet. Pasaulio spaudos fotografijos) laimėtojai. Daugiau nei 5 tūkstančiai įvairių tautybių fotografų konkursui pateikė daugiau nei 100 tūkstančių nuotraukų. Laimėtoja tapo štai ši Samuel Aranda nuotrauka:   Samuel Aranda. Moteris tradiciniais musulmoniškais apdarais laiko glėbyje savo sužeistą giminaitį ligonine paverstoje mečetėje. Jis buvo sužeistas Sanajoje, Jemene, per  susirėmimus, kai  2011 m. spalį demonstrantai protestavo prieš šalies valdžią.  Skirtingose kategorijose (Sportas, Portretai, Karštosios žinios, Kasdienis gyvenimas, Gamta ir t.t.) išrenkami geriausi spaudos fotografų darbai. Šių metų laimėtojų nuotraukose dažniausiai atsispindėjo arabų pasaulio įvykiai bei Japonijos tragedija, paminėta Norvegijos Utojos salos nelaimė. Vienos nuotraukos į laimėtojų gretas pateko dėl meninės vertės, kitos - dėl sukrečiančių įvykių.  Kai kurios nuotraukos man patiko dėl originalum...

Malaizietės rašytojos Chiew-Siah Tei "Šokančių žuvų trobelė" - istorija apie šeimą ir tradicijas. Jaučiu prielankumą Rytams, o čia dar tokia egzotika kaip 19 amžiaus pabaigos Kinija su savo keistomis tradicijomis.  

Daug kalbų, daug piaro, daug įvairių recenzijų ir atsiliepimų, daug paslapčių - praeitų metų pabaigoje pasirodė filmas "Vysockis. Ačiū, kad gyvas". Rusijoje jis muša lankomumo rekordus. Filmas pastatytas apie Sovietų Sąjungos legendą - aktorių, dainininką Vladimirą Vysockį. Man jis - jokia legenda, bet filmas neprastas.

Pagaliau  iškankinau ir antrąją "Forsaitų sagos" dalį - "Šiuolaikinę komediją". Jei pirmąją dalį  tiesiog surijau, tai šią, antrąją, skaičiau neįprastai ilgai: buvo užėjusios neskaitymo dienos, buvo kitų užsiėmimų, na, ir, neslėpkim, ši dalis nuobodoka.