Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Borisas Akuninas "Kapinių istorijos 1999-2004", arba Pasivaikščiojimai tarp antkapių

Kaip bebūtų keista pažvelgus į Boriso Akunino knygos temą - kapinės ir mirtis - ši knyga lengva ir patraukli. Matyt, man po daugybės vidutiniškų, šiuolaikiškų blevyzgų, nieko nepasakančių knygų reikėjo aiškios, paprastos, patrauklios knygos kaip ši.

Manęs negąsdina nei kapinės, nei mirtis, tad neišgąsdino nei ši knyga. Suprantu rašytojo meilę senoms kapinėms: tarp antkapių su praeito amžiaus pradžios ar net užpraeito amžiaus datomis, dažnai net neįžiūrimomis, tikrai jaučiu kažkokią praėjusių laikmečių aurą, kokios ieško ir rašytojas.

Ant viršelio - dviejų žmonių pavardės. Rašytojas knygą rašė... su savimi. Grigorijus Čchartišvilis (rašytojas, vertėjas, literatūrologas, japonų kultūros specialistas) su savo Antruoju aš - Borisu Akuninu, detektyvų kūrėju. G. Čchartišvilis ėmėsi dokumentinės, eseistinės dalies, o B. Akunino pseudonimą nešiojančiai antrajai savo esybės pusei paliko sukurti grožines, lengvas, trumpas, šiurpokas noveles, suteikiančias knygai pikantiškumo.

Čia rašoma apie žiaurią dvarininkę ir jos turtus, apie Japonijos ksenofobus ir tariamai jų žmogžudystę tiriantį rusą detektyvą, apie šiuolaikinius kapų plėšikus ir panašios istorijos.

Tačiau įdomiau man buvo skaityti dokumentinę dalį - autoriaus apmąstymus pasivaikščiojimų po įvairių pasaulio miestų kapines metu. Čia yra ir Paryžiaus, Londono, Niujorko, Tokijo kapinės, ir, kaip suprantu, rašytojo mėgstamiausios - Maskvos Starojė Donskojės kapinės.

R. Č. nuotr.
Jie iš tikrųjų visi numirė - pasninkavę, keitęsi vizitais, skaitę "Maskvos gubernijos žinias" ir keikę klastingąjį Dizraelį. Bet Starojė Donskojės kapinėse mane apima stiprus ir tikriausiai neklaidingas jausmas, kad jie kažkur greta, jų galima prisiliesti, tiesiog aš nežinau, kaip pagauti išslydusį laiką, kaip už kraštelio pastverti paslaptį.
Jis, tas kraštelis, visai arti - regis, dar truputis, ir pastversi. Arti alkūnė, bet...
Ir kuriu romanus apie XIX amžių, stengdamasis į juos sudėti svarbiausia - paslapties ir išslystančio laiko pojūtį. Savo pramanytąją Rusiją apgyvendinu personažais, kurių vardus ir pavardes dažniausiai pasiskolinau iš Donskojės antkapių. Pats nežinau, ko tuo siekiu - gal iš kapų ištraukti tuos, kurių daugiau nebėra, gal pats įsiskverbti į jų gyvenimą.
Patiko rašytojo įžvalgos, mintys apie mirtį ir amžinybę, pastebėjimai, istorijos vaikštinėjant po žymiausias pasaulio kapines. Ir visai ši knyga neniūri, nebaisi ir kokių nekrofilų ar žiaurumo mėgėjų poreikių nepatenkins. 

Tiesiog tai būdas pakeliauti su rašytoju po didžiausių pasaulio miesto kapines ir pasiklausyti protingo žmogaus minčių ir pastebėjimų. Pavyzdžiui, apie tai, kaip amerikiečiai užsisako kapus iš anksto ar didelės Japonijos įmonės išperka sektorius savo darbuotojams, kodėl prie Karlo Markso ir Oskaro Vaildo kapų nevysta gyvos gėlės ar kokių užrašų ant antkapių galima perskaityti Maskvos kapinėse.

Pasakojimas įdomus ir gyvas, labai įtraukiantis.

Visgi kartais norėjosi platesnės apžvalgos, faktų ir duomenų apie mirties simbolius ir tradicijas, daugiau apie kapinių, po kurias vaikšto rašytojas, įžymybes, įdomias istorijas. Bet tikiuosi, kad atsiras šių "Kapinių istorijų" tęsinys: vėlesni pasivaikščiojimai po rašytojo atrastas naujų miestų kapines.

 Mano vertinimas: 5-/5 

Leidykla: "Mintis"
Leidimo metai: 2007
Originalo metai: 2004
Originalo pavadinimas: "Кладбищенские истории"
Puslapių: 184
Knyga: leidyklos dovana
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Geras atsiliepimas, sutinku su tavo mintimis :) Tikrai įdomi knyga.

    knygų maniakė

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...