Knygoholikės užrašai

Jau manęs istorijomis apie tremtį tikrai niekas nenustebins. Esu iš tremtinių šeimos, patyrusios visus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos bendravimo nesklandumus: nuo Raudonosios armijos iki  partizaninio karo bei tremties. Ir aš kalbu ne tik apie ištremtus senelius ar prosenelius. Net mano tėvo, tikro lietuvio pagal kraują ir įsitikinimus, pase yra užrašyta gimimo vieta: Rusija, Jekaterinburgas. Vaikystėje mokykloje, kai reikėdavo nurodyti tėvų gimimo datas ir vietas, manęs klausdavo: tai tavo tėtis rusas? Ne, lietuvis patriotas.

Nieko objektyvaus iš šio įrašo nesitikėkite - Harukį Murakamį myliu be išlygų.

Keistas ir įdomus knygų kabinimo būdas. Sakyčiau, tinka labiau meno instaliacijai ar parodai nei knygoms namuose.

Humoristinė  KVN  miniatiūra apie nemėgstančius skaityti (trečiasis vaizdelis): http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=ozoocRC4gn8 Man panašiai būna, kai pasitaiko nuobodi knyga...

Mano lietuviškos literatūros ne itin sėkmingo vengimo laikotarpyje Undinė Radzevičiūtė papuolė net dukart: su "Strekaza" (kurią perskaičiau darbe per kokias dvidešimt minučių) ir su novelių rinkiniu "Baden Badeno nebus" (skaitymas irgi truko ne ką ilgiau). Už tai minusas rašytojai: kas čia per knyga, kurią galima perskaityt per pusvalandį? Net įsijaust nespėju... O už visa kita - pliusiukai.

Šauni knyga, toji Carmen Laforet "Nada" ("Nieko"). Nors iki maksimumo kažko pritrūko, nežinau, kas čia kaltas: knyga ar pavasaris. Nes paskutiniu metu jaučiuosi kaip piktas, vietos džiunglėse nerandantis Mauglis... Ir šitą knygą skaitant buvo sunku susikaupti.

Velniop tuos "Pikviko klubo užrašus"... Nebeskaitysiu. Na, ir kas, kad klasika... Nuobodu, neįdomu, banalu. 

Įdomi lentyna-stendas įvairiems niekučiams. Knygoms per maža. Nors daugelis turbūt skaito po kelias knygas iškart, tad toks stendas tiktų toms vienu metu skaitomoms knygoms susidėti.

Senokai buvau bibliotekoje, bet vieną vakarą ėjau į koncertą, dar buvo likę laiko, tad užsukau į biblioteką, ir į rankas papuolė Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru". Pradėjau skaityti dar prieš koncertą, o paskui vakare pasiėmiau prieš miegą paskaityt - na, porą puslapių... Taip visą ir perskaičiau beveik iki keturių ryto.

Man patinka John'as Steinbeck'as - kuo toliau, tuo labiau įsitikinu. Nors daugelis sako, kad jis senamadiškas, banalus, nuspėjamas ir didaktiškas. Bet man patinka jo sugebėjimas nupiešti personažus, išvystyti charakterius ir "įkišti" juos į tokius situacijų akligatvius, kur jiems ant pečių prisėda velnias ir angelas, o tada tiesiog neįmanoma pasprukti nepasirinkus vieno ar kito. Ir jokio ' peleviniško' vartymosi per galvą...