Knygoholikės užrašai

Tai bent atradimas... Iki tol buvau girdėjusi tik rašytojo vardą - Bohumil'as Hrabal'as - ir tą mistinį žodį: klasika. Netikėtai į rankas pakliuvusi knyga atnešė nuostabių išgyvenimų.

Iškart perskaičius šią knygą, sunku net ką nors apie ją pakalbėti ar parašyti - visko tiek daug sukrenta į galvą. Storas ir geras skaitinys.

"Neleisk man išeiti" - antroji mano skaityta Kazuo Ishiguro knyga, ir tokia pati nuobodi ir sausa kaip ir pirmoji, "Dienų likučiai".

Šių metų aukščiausios lygos pirmajame pusfinalyje KVN žaidėjai parodė vaizdelį Konan Doilio kūrinio motyvais: http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=NV94wEvP1oU#!

Labai ilgai skaičiau tokią paprastą knygą - Joanne Harris "Ledinukų batelius". "Šokolado" tęsinį. "Šokolodas" sužavėjo. Rodos, rašytoja ta pati, stilius tas pats, net veikėjai tie patys, o vis dėlto kažkas ne taip. Turbūt aš kitokia, negu kai skaičiau pirmąją knygą.

Pagaliau susipažinau su Isabel Allende. Sąmoningai pasirinkau žinomiausią jos romaną "Dvasių namai": patį pirmąjį ir iškiliausią, pasak anotacijos. Skaitymas tikrai neužtruko: istorija mane įpainiojo, norėjosi skaityti dar ir dar.

Suprantu, kodėl Niko Kazandzakio knyga "Graikas Zorba" yra laikoma klasika, kodėl sulaukė ekranizacijų bei teatrinių pastatymų. Tai labai ryški knyga: sodrus tekstas, ryškūs charakteriai, spalvinga Kretos valstiečių ir darbininkų aplinka. Tačiau kaip kartais būna su klasika: supranti knygos vertę, bet ji tavęs vis tiek nepasiekia.