Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Anonimė "Moteris Berlyne", arba Moralės ribos

"Moteris Berlyne" - viena labiausiai mane sukrėtusių knygų. Tarsi groteskas Antrojo pasaulinio karo tematika, bet vis dėlto - tai realybė. Tikra, dokumentinė knyga, paremta realios moters dienoraščiais.

Karo pabaiga, Berlynas. Badas, nežinomybė, karo pralaimėjimo kartėlis... Ir Sovietinė armija su siaubingu ginklu - deja, ne "katiušomis", o prievartavimais.

Jau iš kažkur anksčiau galvoje slypėjo statistinis faktas, kad rusų armija, per savo išvadavimo kelionę per Europą išprievartavo kelis šimtus tūkstančių (!) moterų. Ir nors smegenys per laiką šį faktą sušvelnino ir tikruosius skaičius pamiršo - o gal ne tiek daug, juk tai nenormalu ir nerealu... Vis dėlto, perskaičius šią knygą, suvoki, kad skaičiai nė kiek neperdėti. Ir skaičiai galėjo būti tik didesni, nes dažnai viena moteris patyrė ne vieną, o kelis, keliolika, o gal net keliasdešimt išprievartavimų.

Ir nors rašytojos pavardė jau žinoma (tai žurnalistė Marta Hillers), knyga vis dar pasirašinėjama Anonimės vardu. Nes tai - ne tik šios, bet ir daugybės beveidžių Berlyno moterų likimas.
Viršuje, ant koridoriaus durų, vis dar užrašyta ta pati pažįstama pavardė. Beldžiu ir šūkauju. Prisistatau, kas tokia esu. Viduje - džiaugsmo šūksnis. Vėl apsikabinu su moterimi, kuriai anksčiau daugių daugiausia paspausdavau ranką. Vyras šūkteli: 
- Štai kaip! Ji ateina pasišokinėdama, tarsi nieko nebūtų atsitikę! 
Pirmuosius sakinius mudvi beriame kaip žirnius: 
- Ar tave daug kartų išprievartavo, Ilze? - klausiu. 
- Keturis. O tave? 
- Net nežinau, - prisipažįstu. - Pasprukau nuo visų ir perbėgau tarnauti vienam majorui.
Vokiečių žurnalistė Marta Hillers, parašiusi šį skausmingą dienoraštį, leido tapatybę atskleisti tik po jos mirties, tai įvyko 2001. Tos antrojo pasaulinio karo moterys - moterys be praeities. Ištrinti iš atminties šią bjaurią patirtį buvo norma. Tiek oficialiosios politikos, tiek visuomenės, tiek šeimos atžvilgiu.

Perskaitęs knygą daugiau sužinai apie žmogaus prigimtį. Tamsią ir niūrią, lyg civilizacijos dar net nebūtume pasiekę. Daugiau sužinai apie moterį ir apie ištvermės ribas. Daugiau sužinai ir apie vyrą - tiek iš užpuolikų, tiek iš užpultųjų gretų. Prisiverti pamąstyti - o kur, po galais, yra moralės ribos? Gal tos ribos yra kintančios, paslankios? Tai pajaučia ir pati knygos autorė, ir kiti jos aprašomi žmonės. Ar tiesiog yra sąlyginai teisėtų atvejų, pavyzdžiui, karas, kai moralė visai nebeegzistuoja?..

Neišnaudota seksualinė energija yra baisus ginklas. Šiek tiek kitokia, nors tos pačios prigimties, problema slypi ir arabiškose šalyse. Dėl susiklosčiusių tradicijų išperkant nuotaką, dažniausiai veda tik pagyvenę ir jau spėję užsidirbti, susitvarkyti savo gyvenimą vyrai. Daugybė jaunų vyrų neturi kur išlieti savo energijos. Jie - puikūs pretendentai teroristų mokymo stovykloms ir "šventajam karui".

Panašu buvo ir su sovietine armija: jauni, neišprusę, pasaulio nematę, ištraukti iš kaimų rusai ir kitų tautelių atstovai prasinešė per Europą uraganu.

Ši knyga patenka į mano top trejetuką įdomiausių dokumentinių knygų. 

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Obuolys"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 1954
Puslapių: 351
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 20 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės", arba Emocijų štilis

Net idealiausiuose santykiuose ateina nusivylimo akimirkos, kai pradedi pastebėti kito žmogaus ydas. Štai ir mano romanas su Harukiu Murakamiu priėjo šią ribą.

Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", arba Blankus klonų gyvenimas

"Neleisk man išeiti" - antroji mano skaityta Kazuo Ishiguro knyga, ir tokia pati nuobodi ir sausa kaip ir pirmoji, "Dienų likučiai".

Rokas Flick "Šiaurės Sachara", arba Prūsijos karalystės žlugimas

Taip nuobodžiai prasidedančio romano turbūt dar neteko skaityti... Štai ką rašo Rokas Flick antrojoje knygos pastraipoje: "Vienas senovės prūsų, ankstyvųjų šio krašto gyventojų baltų, buvo vadinamos Aistmarėmis. Šis gėlas 838 kv. km ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę..." Ir taip toliau, ir panašiai apie Kuršių neriją - Šiaurės Sacharą...