Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Junot Diaz "Štai taip tu ją prarandi", arba Apie meilę be patoso

Junot Diaz romanas "Štai taip tu ją prarandi" pateko tarp geriausių pernykščių vertimų (vertė Indrė Telksnytė). 

Būna vienokia meilė - Romeo ir Džuljetos šnabždesiai iš balkono, ir būna kitokia - tikroji - meilė. Šiuolaikiška, gruboka, apčiuopiama, be jokio nereikalingo seilėjimosi. Tokia, apie kokią rašo Junot Diaz.

Neseniai varčiau viduramžių literatūrą - "Abeliaro ir Eloyzos laiškus", dviejų vienuolių susirašinėjimus: "...tavuoju liepimu aš išsyk pakeičiau ne tik drabužį, bet ir dvasią, idant paliudyčiau tave esant vieninteliu ne tik savo kūno, bet ir dvasios valdovu."

Štai J. Diaz knygoje - visiška priešingybė. Jokių "mano dvasios ir kūno valdovų". Meilė atvira, reali, kūniška, vulgari, buitiška. Bet taip pat - galinti sužlugdyti arba pakylėti, arba šios knygos atveju - padėti subręsti.

R. Č. nuotr.
Mūsų santykiai nebuvo saulė, mėnulis ir žvaigždės, nebuvo ir šūdas. Ypač šeštadienio rytai mano bute, kai ji ruošdavo kavą campo būdu, perkošdama pro kažkokį  į kojinę panašų daikčiuką. Iš vakaro pranešdavo tėvams, kad liks nakvoti pas Klaribelę, jie turėdavo numanyti, kur Magda iš tikrųjų, tačiau niekada nieko nesakydavo. Rytais ilgai miegodavau, o ji skaitydavo lėtai kasydama man nugarą, kai būdavau pasiruošęs nubusti, pradėdavau ją bučiuoti ir bučiuodavau tol, kol išgirsdavau:
- Dieve, Juniorai, aš drėkstu.
Šią knygą verta skaityti dėl rašytojo stiliaus. Šiurkšti gatvės kalba, į kurią įpainiota ispaniškų žodžių ir slengo. Mat autorius - dominikiečių kilmės amerikiečių rašytojas. Ir knyga sukasi apie lotynų amerikiečių getus.

Tačiau štai kur šio stiliaus bėda: jis sudaro apgaulingą foną. Skaitai tarsi apie gatvės bandito gyvenimą, tačiau tarp eilučių ryškėja, kad pasakotojas - universiteto dėstytojas. Toks ryškus neatitikimas priverčia pasijusti nejaukiai - sunku suprasti, kur tavo, kaip skaitytojo, klaida, o kur galbūt rašytojo neapsižiūrėjimas. O gal visgi tai sąmoningas triukas: ryški praraja tarp pasakotojo kilmės ir amerikietiškos realybės? Neva - emigranto likimas lemia, kad ir kaip besistengtum, niekada netapsi amerikietiškosios svajonės dalimi...

Juolab kad romane labai ryški potemė: lotynų amerikiečių getai. Emigrantai malasi juose tarsi voverės rate. Būtent šis romano posluoksnis man labiausiai patiko - iš jo smelkiasi toks stiprus gyvenimo be išeities graudulys ir beviltiškumas.

Kas nepatiko - labai painu ir epizodiška. Sunku suvokti chronologinę seką, nes ji šokčioja iš vieno pasakotojo gyvenimo tarpsnio į kitą, grįžta atgal arba net taip šoka į šoną, kad iššoka iš pasakotojo orbitos ir patenka į visai kitų veikėjų gyvenimus. Ir moterų charakteriai šiame romane labai fragmentiški - mes jų nematome kaip asmenybių, tai tik verkšlenančios, paliktos, išduotos, silpnos būtybės, paženklintos "eks" statusu. Tipiškas latino macho požiūris.

Rašytojas yra gavęs Pulitzerio premiją, apdovanojimai rikiuojasi ir už šį romaną.

Ir pastaba pabaigai: visiškai netinkamas viršelis šiam tekstui. Žavus piešinys, bet skirtas visai ne šiai knygai.

Leidykla: "Versus aureus
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 216
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "This is how you lose her"

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės", arba Emocijų štilis

Net idealiausiuose santykiuose ateina nusivylimo akimirkos, kai pradedi pastebėti kito žmogaus ydas. Štai ir mano romanas su Harukiu Murakamiu priėjo šią ribą.

Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", arba Blankus klonų gyvenimas

"Neleisk man išeiti" - antroji mano skaityta Kazuo Ishiguro knyga, ir tokia pati nuobodi ir sausa kaip ir pirmoji, "Dienų likučiai".

Rokas Flick "Šiaurės Sachara", arba Prūsijos karalystės žlugimas

Taip nuobodžiai prasidedančio romano turbūt dar neteko skaityti... Štai ką rašo Rokas Flick antrojoje knygos pastraipoje: "Vienas senovės prūsų, ankstyvųjų šio krašto gyventojų baltų, buvo vadinamos Aistmarėmis. Šis gėlas 838 kv. km ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę..." Ir taip toliau, ir panašiai apie Kuršių neriją - Šiaurės Sacharą...