Marina Stepnova "Lazario moterys", arba Apie meilę ir kitus demonus...

Pagaliau su Marinos Stepnovos romanu "Lazario moterys" pralaužiau neemocingų skaitinių ledus. Patiko, įtraukė, buvo labai įdomu. Džiaugiuosi, kad leidyklos iškapsto tokius kitų šalių leidybos perliukus.

Tai 20 amžiaus Rusijos epas - nuo pat pradžios iki šių dienų. Jo centre - žydas Lazaris Lindtas, akademikas genijus, žmogus be praeities, išniręs iš niekur ir pasiekęs visko, kas buvo įmanoma sovietinėje Rusijoje. Ir visas romanas sukasi aplink jį, žmones, su kuriais jis susidūrė ir gyveno, moteris, kurias jis mylėjo ir kurių likimus sulaužė.

- O jūs ir nemirsite, Marija Nikitična, - ramiai pasakė Lindtas. - Jūs - tikrai ne. Aš pažadu. 

Jis švelniai suėmė jos mažą karštą ranką, priglaudė prie lūpų - jau ne pirmą kartą stulbinamas aromato: pusiaudienis, sklidinas saulėtų šiaudų ir prinokusių obuolių, mieguista įkaitusi palėpė, vogčiomis nuskinti nunokę bučiniai. Viskas susitvarkys. Viskas susitvarkys būtent šiame gyvenime, nes kito gyvenimo niekada nebūna.

Tai nėra romantiška istorija - greičiau tragiška. Ir dėl neatsakingų poelgių sulaužytų žmonių likimų, ir dėl visą šimtmetį besitęsusios tragiškos Rusijos istorijos.

Parašyta puikiai -  poetiškai, gražiai. Ir siužetas gerai sukonstruotas, personažai įtikinantys ir įdomūs. Tai toks perpintas, tirštas, gausus detalių ir šalutinių istorijų tekstas. Pabaiga, tiesa, saldokai romantizuota. Ir man pritrūko žinių apie Lindto praeitį: tai visgi - iš kur jis? Iš kur išniro tas utėlėtas vunderkindas?

Beje, labai panašu į Liudmilos Ulickajos "Kukockio kazusą". Labai. Tik M. Stepnovos tekstas sklandesnis.

Tiesa, rašytoja galėjo išsiversti be to koketavimo su skaitytoju. Jis išlindo tik poroje vietų, bet man buvo toks neskanus: "Jei netikite, pažiūrėkite Yandex'e". Koks dar Yandex'as, kai kalbama apie prieškarinę Rusiją? 

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Tyto alba"    

Leidimo metai: 2013

Puslapių: 390

Originalo metai: 2011

Originalo pavadinimas: "Женщины Лазаря"