Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Virginia Woolf "Į švyturį", arba Kai geras oras niekad neateina...

Virginijos Woolf romanas "Į švyturį" pradėtas pas mane guli nuo liepos. Nuo liepos guli ir Peterio Englundo "Karo liūdesys ir grožis", bet pastarajai - 600 puslapių istorinei knygai - tai atleistina, o 224 puslapių "Švyturiui" - nelabai. Taip ir liks jis šiuo metu neperskaitytas - atleiskit jūs man, bet pasiklydau aš jame.

Nes  - dieve mano - čia nieko nevyksta, tik nesibaigiančios kontempliacijos.

Prie siužeto nesikabinėsiu - kartais knygoje gali ir nieko nevykti, kaip ir kad šioje knygoje nevyksta. Ir vis tiek būti įdomu. Dūsta jie visi "Švyturyje" nuo savo iškvepiamo oro, ir niekas nieko nedaro. "Į Maskvą, į Maskvą", - sako Antono Čechovo seserys. "Į švyturį, į švyturį... Jei bus geras oras", - sako V. Woolf veikėjai. Bet, kaip suprantu, tas geras oras niekada neateina.

Mane atstūmė stilius: daugiabalsis pasąmonės srautas. Kalba tai vienas, tai kitas, tai namas girgžda, tai jūra ošia, tai vaikai mintimis keikia tėvą, tai skambčioja virbalai, mezgantys kojines, tai vėl kažkas kalba, o aš jau nebesuprantu kas, nes dar neatsibudau nuo prieš tai kalbėjusiojo monotoniško balso...
Pasisotinęs jos žodžiais, it vaikas, kuris pagaliau patenkintas atsistoja, žvelgdamas į ją su nusižeminusio žmogaus dėkingumu, atsigavęs, atgijęs, jis pagaliau pareiškė apsuksiąs ratą, pažiūrės, kaip vaikai žaidžia kriketą. Nuėjo.
Davusi "Švyturiui" jau nežinia kelintą šansą per pastaruosius mėnesius, tuo pačiu skaičiau ir "Polinos dienoraštį" - gyvą, jautrų, tikrą tekstą.

Nugalėjo Polina su savo nesumeluotomis emocijomis. O Virdžinija keliauja į gilią lentyną ir kada nors (bet tikrai negreit) bus dar kartą pabandyta perskaityti - kada nors kai būsiu senesnė ir kantresnė.

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Versus aureus"    
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 224
Originalo metai: 1927
Originalo pavadinimas: "To the Lighthouse"

Komentarai

  1. Mane tai su šita knyga išgelbėjo tai, kad sėdau ir bene per prievartą surijau, nes kitaip tai greičiausiai būtų ir noras pradingęs ir pamiršus būčiau tuos minimalius siužeto vingius, kurie ir taip po poros puslapių pasimiršdavo. Bet šiaip, viena keisčiausių, ir nebutinai neigiama prasme, skaitytų knygų. Man tai buvo nematytas būdas lipdyti knygą. Ir iš tiesų, turbūt buvo ne tas laikas ir kada nors ne artimoje ateityje reiks suteikti šitai rašytojai antrą šansą.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

Selmos Lagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.