Gerda Jord "Gertrūda", arba Nostalgiškas žvilgsnis į praeitį

Kai pasirodė Gerdos Jord "Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis" knygstarteris - laikinau, šėrinau, reklamavau, nusipirkau iš anksto ir laukiau. Labai laukiau. Mano manymu, Lietuvoje trūksta komiksų, juo labiau - lietuviškų. Valio! "Gertrūda" buvo išleista, ir ja nė trupučio nenusivyliau. 

Skaičiau turbūt prieš visą mėnesį, bet įspūdžiai dar ryškus, ir mielai perskaityčiau dar kartą.

Man labai patiko Marjane Satrapis grafinis romanas "Persepolis" - apie mergaitės gyvenimą Irane. Brendimas, asmeninės dramos, kariniai perversmai ir istoriniai pokyčiai, šeimos istorija. Viskas susiliejo į labai įdomų ir gražų vaizdą. Štai mūsų "Persepolis" - "Gertrūda". Panaši ir istorija, ir net grafinė išraiška.

Tai vienos merginos iš nedidelio Lietuvos miesto gyvenimas. Ji auga, bręsta, stebi istorinius pokyčius ir šeimos dramas, lanko identišką šimtams lietuviškų mokyklų, susiduria su "Y" kartos atributais: tėvų baliukais, madomis, pirmuoju televizoriumi namuose (prisimenu ir aš tą mūsų pilką ir gremėzdišką "Taurą"), kūno kultūros pamokomis be dušo, valgyklomis ir begale kitų dalykų.

Aš irgi priklausau tai pačiai "Y" - dešimtojo dešimtmečio - kartai. Kaip ir Gertrūda, kaip ir pati Gerda Jord. Akivaizdu, kad šis grafinis romanas autobiografiškas.

Atpažinau daugelį įvykių ir reiškinių, užjaučiau pagrindinę veikėją, jei ir negalėjau susitapatinti su ja kai kuriose situacijose, bet jos tikrai buvo atpažįstamos. Buvo gera skaityti: ir linksma, ir graudu, ir nostalgiška.

Ir žinot ką? Matau tęsinį - aš visai norėčiau sužinot mamos istoriją.

Mano įvertinimas: 5/5

Leidykla: "Knygstarteris"/aka "Media incognito"/"Obuolys"

Leidimo metai: 2016

Puslapių: 255