Ar lengva būti šventuoju, arba John Steinbeck "Mūsų nerimo žiema"

Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga. 

Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie,  beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe. 

Atėjau į Senąjį uostą. Pasakyti sudie? Kam? Nežinau. Negalėjau prisiminti. Rodos, norėjau eiti į savo Kampą, bet kiekvienas prie jūros augęs žmogus žino, kad dabar potvynis, ir mano Kampas užlietas tamsių vandenų. 

Istorija universali. Atsitokėti bandžiau ilgai: rodos, skaičiau savo/kaimynų/giminių/draugų istorijas...

Pats Steinbeck'as priešlapyje rašo: 

"Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir kokios vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplink ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta dalis nūdienės Amerikos."

Aš dar pridurčiau: Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Lietuvos...  

Žodžiu, nėra svarbu, kur ir kada tai vyksta. Svarbiau - kas ir kaip... Kaip nepamesti šventumo likučių materialinėmis vertybėmis pagrįstame pasaulyje? 

Itenas Alenas Houlis kilęs iš garbingos, turtingos šeimos, dabar priverstas dirbti samdomu pardavėju parduotuvėje, kuri kažkada priklausė jam ir jo šeimai.

Savo garbingos, bet žlugusios šeimos istoriją jis dažnai prisimena naktimis ar paryčiais slankiodamas po miestelį ir pajūrį, kamuojamas nemigos.

Senajam uoste lyg dėmės margavo vasariniai laivai, - liekni korpusai ir burės, pridengtos brezentu. Kur ne kur koks ankstyvas žmogelis taisėsi išplaukti, ruošė kliverį, vyniojo grotus bei bures, kurios ištrauktos iš apvalkalų, gulėjo lyg balti didžiuliai sujaukti lizdai. 

Rodos, jis laimingas toks, koks yra. Jis turi žmoną, vaikus, namus, darbą... Ir savo asketiško gyvenimo filosofiją: 

- Čia ne žmogaus prigimtis, Meri, o pati gamta. Voverės atsargai sukrauna dešimt kartų daugiau riešutų, negu joms reikia. Žiurkėnui pilvas vos neplyšta, o jis vis dar kemša į žandus lyg į maišus. O kiek savo surinkto medaus tesuvalgo protingosios bitelės? 

Gitano Nausėdos prototipas bankininkas misteris Beikeris sako: "Kodėl vegetuojate?.." Vaikai klausia: "Kada mes būsime turtingi?", žmona teiraujasi: "Kada galėsime gyventi oriai?.." Patyręs spaudimą, ponas Houlis ryžtasi keisti savo filosofiją ir gyvenimą ne dėl savęs, dėl artimųjų. Ar bent jis pats save taip įtikinėja. O šventas tikslas tikrai pateisina priemones, ar ne? Juo labiau kad visi taip daro: visas miestelis jau taip seniai pažeidinėja įstatymus, kad tai jau tapo norma. 

Skaičiau ir sekiau, kaip degraduoja šventasis ponas Houlis (beje, angl. 'mr. Hawley' skamba taip pat kaip 'holy' - šventas). Ir svarsčiau, kiek degradavau aš pati ar mano pažįstami. Nesu materialistė, bet nesu ir šventoji: pinigai suteikia laisvę. Ar ryžčiausi melui ir manipuliacijoms, ypač taip palankiai klostantis aplinkybėms, kaip kad ponui Houliui?.. Manau, kad taip... Nebadykit pirštais. Meskit į mane akmenį, kas esat be nuodėmės. 

Mėtykit akmenis iš airijų, anglijų, amerikų... Iš šiltų valdiškų kėdžių... Iš darbdavio odinių krėslų, kurie pirkti darbuotojams sumažinus algas... Iš pajūrio pilaičių... Iš maybach'ų...  Iš tvoromis aptvertų paežerių... Aš irgi noriu nuosavo ežero. 

Arba pievos, kaip ponas Houlis, tiksliau skeptro, suteikiančio valdžią. Pieva - viso miestelio progreso variklis, vieta būsimam oro uostui. 

Kai tas šunsnukis pažvelgė į mane, jo akyse buvo baimė. Jis išvydo žmogų, apie kurio egzistenciją ligi šiol nežinojo. Jam prireikė vienos akimirkos prisitaikyti prie nepažįstamojo, bet jis buvo gabus. Prisitaikė. 

- Kiek prašot?

- Penkiasdešimt vieną procentą. 

- Ko?

- Pajų korporacijoj, kompanijoj ar kas ten bebūtų. 

- Juokinga. 

-Jums reikia aerouosto. Vienintelį tinkamą sklypą turiu aš.  

Kada laikas sustoti? Ponas Houliui ši akimirka ateina dorianiškai - jis pamato save savo sūnaus sieloje. Itenas Alenas jaunesnysis be skrupulų imasi apgaulės, kad laimėtų šalies konkursą. "Na, ir kas? Visi taip daro", - argumentuoja. O Itenas vyresnysis lyg Edgaro Alano Po pasakojime išgirsta tuksint širdį/sąžinę savo namuose.

Patiko pabaiga - ir suteikianti vilties, ir padedanti tašką. Žodžiu, kiekvienas gali nuspręsti savaip: nykštį aukštyn - išgelbėti poną Houlį, nykštį žemyn - pasmerkti.

 Mano įvertinimas: 5