Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Pasirodo, puiki knyga. Tiesa, tik pirmoji dalis. Antroji - nat sou mač, kaip rašytų pats P. Cvirka šalia kitų anglizmų: gadem, šoulderis, ai beč jur laif, ai denk ju, bučernė, sanavabič ir kt.

Priminė Zitos Čepaitės "Emigrantės dienoraštį": kaip lietuviai užkariauja pasaulį. Netiksli citata: "- Kur dirbi? - Demolišine. - Kur? - Nekerti angliškai? Nu, demolišine - griaunu senus namus."

Patyriau netgi lengvą šoką - per šimtą metų nelabai kur pasistūmėjome. Tokie pat kaimietukai tokiais pat būdais bando užkariauti pasaulį. Jėzau, kaip niekas nesikeičia... 

Dar reikėtų perskaityti Uptono Sinclairo "Džiungles"  (iš kurios, beje, ir pats P. Cvirka sėmėsi idėjų pirmąjai daliai), ir vaizdas apie lietuvių emigraciją bemaž bus susidarytas.

Taigi, "Frank Kruk" - puikus romanas apie lietuvį bernioką, pabėgusį iš Lietuvos kaimo ir lipantį per galvas Amerikoje, Bostone, ir kuriantį savo auksinį, tiksliau auksinių dantų, gyvenimą.

R. Č. nuotr.
- Nori važiuot į Vinemako štatą, seni? Jis guli tarp Pitsburgo ir Čikagos. Ganysi pas mane karves, dirbsi mano fermoj. Šeštadieniais laisvas. Šokiai ir muzika. Sekmadieninis pasivažinėjimas ežere. Cigarai, šaltakošė, alus...
Ten išsilieja aiški tyla, Vinemako valstijoje, nežinanti audringųjų prerijų pavojaus. Kaubojai ilgais botagais gainioja karves, triūbydami vamzdžiais. Važiuokite, jaunuoli, galėsite groti Vinemako merginoms šeštadienio vakarais ir gausite po dvidešimts penkis dolerius per savaitę.
Pranas nebuvo iš minkštųjų, kurie dėl kažkokios šaltakošės pasiduoda. Štatas, prerijos. Kas tai? Karves ganyti, dirbti ūkyje, argi dėl to būtų bėgęs pieno berniukas į palaimintą kraštą ir dienomis slapstęsis pasienio giriose, bridęs per upes, grūmęsis su pavojais! Jį viliojo miestas: porceliano, marmuro ir akmens veidrodžių atspindžiai, plačios, erdvios aveniu, stiklinės durys, durys, durys. Langai. Trisdešimt aukštų į viršų, penki aukštai po žemėmis.
Ryškus personažas, humoras, puikiai pavaizduoti lietuvių emigrantai ir jų gyvenimas, puiki Amerikos atmosfera, nors autorius aprašė šią šalį niekad ten nebuvęs. Trukdė tik lietuviškai lyriški nukrypimai ir aprašymai, kurie stabdė romano tėkmę.

Antroji dalis - šiaip sau - Franko Kruko grįžimas į Lietuvą. Labai jau priminė rusų rašytojų kūrinius ir jų atmosferą: čičikovus ir revizorius... Per daug tiršta toji antroji dalis - per daug personažų, daug aprašymų, viskas smarkiai padidinta, sutirštinta, išjuokta. O štai Franko Kruko čia visai nebelikę. Nelabai ir tikėtinas toks įvykių posūkis: apsukrus, verslus, be skrupulų Frankas Krukas, sugebėjęs taip prasisukti Amerikoje, Lietuvoje visiškai sužlunga. O tai beveik aišku nuo pat antrosios dalies pradžių - viskas gana nuspėjama.

Jei reikėtų vertinti tik antrąją dalį, ji daug iš manęs nepelnytų. Bet už pirmąją - keliu abi rankas ir siūlau paskaityti.

Ir dar vienas pastebėjimas nelabai į temą. Skaičiau 1966 metų knygą, o puslapiai - baltutėliai, plonutėliai, traškantys, beveik kaip šviežiai išleistos knygos. 500 puslapių knyga atrodo kaip dabartinės ant puskartonio leidžiamos 200 puslapių nesiekiančios knygos su vaikiško elementoriaus dydžio raidėmis. 

 Mano vertinimas: 4/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 1966
Puslapių: 516
Originalo metai: 1934
Knyga: rasta
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".