Su Tiboru Fisheriu (vengrų kilmės britų rašytoju) mano pažintis prasidėjo nuo romano "Kolekcininkų kolekcininkė". Nuostabi knyga, prarijau pasigardžiuodama. Pamenu, mane taip sužavėjo auskarų aprašymai šioje knygoje (nors ji visai ne apie auskarus), kad po to galutinai nusprendžiau prasidurti ausis.
Todėl kai pamačiau bibliotekoje romaną "Kelionė į kambario galą", nesuabejojau imti ją ar ne. Šis romanas prastesnis nei "Kolekcininkė", bet nuo šio rašytojo knygų manęs neatgrasė - skaitysiu jį ir toliau.
Knygos siužetas pasirodė kažkoks nenuoseklus, tarsi sulaužytas. Lyg rašytojas būtų rašęs su ilgomis pertraukomis. Romanas tarsi sudarytas iš kelių dalių - paplušėjus galėjo gautis net kokie du romanai.
Pažiūrėkim: buvusi šokėja su agorafobijos simptomais ir skolų išmušinėtojas. Abiejų gyvenimai verti atskirų romanų. Jų gyvenimus susieja paslaptis, kuri iki galo taip ir neatskleidžiama. Kas per velnias?.. Pastaruoju metu vis pataikau ant tokių knygų, kur rašytojai sugeba tik sugundyti paslaptimis, o jėgų joms atskleisti pritrūksta. (Čia vis dar pykstu ant Klaso Ostergreno "Džentelmenų" ir "Gangsterių".) Kur dingo Agatos Kristi talento verti rašytojai, kurie moka ne tik gundyti?
Taigi, Oušen, eksšokėja, dabar kompiuterinės grafikos dizainerė, užsidariusi savo bute ir nueinanti tik iki kiosko, kažkada praleido intriguojančią vasarą Barselonoje - čia dirbo klube sekso šou. Ją supa spalvingi charakteriai, intrigėlės, iškrypimukai. Tiesą pasakius, atsibodo skaityti, kaip jie krušasi, deginasi ir rūko žolę. Ačiū dievui, atsirado mistinio detektyvo užuomazgų.
Odlis - detektyvas, skolų išmušinėtojas, buvęs chuliganas, Jugoslavijos karo samdinys... Būtent tą Jugijos laikotarpį rašytojas sumanė aprašyti šiek tiek plačiau - Odlį čia supa trenkti kieti ir nelabai žaliūkai, susirinkę iš Europos pakampių ieškoti nuotykių. Kiek žinau, panašiai ir būna legionierių ar svetimšalių samdinių daliniuose (trenktumas - būtina sąlyga, jei nori būti priimtas), na, bet pasirodė, kad Odlio gyvenime, T. Fischerio dėka, tiesiog per daug sadistų, bepročių ir keistų situacijų. Kokia knyga bebūtų, ji turi turėti realų pagrindą.
Patiko T. Fischerio stiliukas - pagal profesiją jis žurnalistas, o šie, panorę įsijungti į rašytojų gretas, beveik visada rašo panašiai: su cinizmo gaidele, konkrečiai, be gražbyliavimo, šmaikščiai.
 |
| - Visi sako, kad paskendę laivai nuostabūs. - Čuuko lagūna išgarsėjo paskendusiais laivais. Per Antrąjį pasaulinį karą japonai čia turėjo vieną svarbiausių jūrų bazių, amerikiečiai ją sutratino. Po karo čia ėmė plūsti nardytojai iš viso pasaulio. - Paaiškink, jei tokia gudri. Jeigu sausumoje turėsi krūvą surūdijusio metalo laužo, į jį arba niekas nežiūrės, arba juo skųsis, arba išveš. |
Man patiko, kad romanas sudėliotas iš miesto legendų, anekdotinių situacijų, absurdiškų reiškinių, pro kuriuos šviečiasi tikrasis šiuolaikinio žmogaus veidas: keistas, su besivystančiomis patologijomis, kurias kartais laikome savaime suprantamomis. Pavyzdžiui, karas... Mirtis kare - normalus kasdienis dalykas. Kada žūtis net kare atrodo per žiauri? Kai ginklą į tave nukreipia tie, kas turėtų ginti tavo užnugarį?..
Vis dėlto knyga turi trūkumų. Turiu porą versijų: gal T. Fischeris ištraukė iš stalčiaus kažkada pradėtą ir nebaigtą romaną, nusprendė užbaigti ir išleisti. Nors, įtariu, rašytojas bandė vaikytis populiarumo: seksas, karas, žmogžudystės, kompiuterių genijai, užsibarikadavę savo namuose-biuruose... Taip bandė užsiklijuoti bestselerio etiketę. Nepavyko. Bet simpatijos šiam rašytojui nedingo, ir mielai ieškosiu kitų jo knygų.
Mano įvertinimas: 3+/5
Leidykla: "Alma littera"
Metai: 2005
Metai: 2005
Puslapių: 287
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0
Komentarai
Rašyti komentarą