Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kurt Vonnegut "Galapagai", arba Nedetektyviškas detektyvas


Nemėgstu lyginti skirtingų rašytojų, bet dabar, skaitant "Galapagus", tiesiog mintys pačios lindo į galvą: Vonnegutas priminė ir Harukį Murakamį, ir Sue Townsend, ir galų gale - Agatos Kristi "Dešimt negriukų". Visi mėgiami, visi skirtingi, ir tuo pačiu visi kažkaip čia, romane, sutilpo.

Ir etikečių klijuoti nemėgstu, šiam romanui ir nepriklijuosi. Kaip paaiškinti kokiam "Svajonių romanų" mėgėjui, kas tai per romanas? Ir fantastinis, ir detektyvinis, ir... Skaityti reikia, daug čia nepripasakosi... Knyga vertesnė už tūkstantį blogerio žodžių.

Buvau skaičiusi apie Galapagų salą, jos fauną, teorijas, žinau, kas yra Darvinas. Tiesa, tos enciklopedinės žinios čia beveik nenaudingos, tik padėjo sukurti atmosferą. Nes Vonnegutas siūlo savo teoriją: prasidėjus eiliniam pasauliniam karui, žmonija išnyksta. Tik saujelė turistų, atsidūrę vienoje iš negyvenamų Galapagų salų, tampa naujos žmonių rasės protėviais. 

R. Č. nuotr. 
Būtų jis žinojęs, kad nepraeis nė šimtmetis, ir visi pasaulio žmonės bus kankabonų kraujo, truputį atmiešto fon Kleistų ir Hirogučių krauju! O šį stulbinamą istorijos posūkį labiausiai nulems viena iš dviejų į pradinį "šimtmečio iškylos į gamtą" dalyvių sąrašą įtrauktų nereikšmingų asmenybių. Tai Merė Hepbern. Antroji - jos vyras, atlikęs lemiamą vaidmenį žmonijos raidai tuo, kad, prieš išnykdamas iš pasaulio, užsisakė tą pigią, prastą kajutę žemiau vandens linijos. 
Knyga daugiasluoksnė, intriguojanti. Pasakojimas ne ištisinis - tai apie vieną, tai apie kitą. Bet, nepaisant to, nėra jokio painumo. Ir dar tas nedetektyviškas detektyvas - iš pat pradžių atskleidžiama, kas ir kaip mirs, bet vistiek įdomu skaityti: o vis dėlto kaip? Ir kodėl?

Po absurdu ir juoduoju jumoru rašytojas slepia įvairias tiesas - apie žmoniją, pasaulį, valdžią. Kas kokias sugebės atkapstyti skaitydamas. Ką aš supratau iš šios knygos? - mūsų protas yra mūsų pačių priešas. 

Taigi, dar sykį pasikartosiu: knyga vertesnė už tūkstantį žodžių apie knygą... Skaitykit.

 Mano įvertinimas: 5/5 
      
Leidykla: "Kitos knygos"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 277
Knyga iš: knygyno
Kainavo: 12 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...