Nemėgstu lyginti skirtingų rašytojų, bet dabar, skaitant "Galapagus", tiesiog mintys pačios lindo į galvą: Vonnegutas priminė ir Harukį Murakamį, ir Sue Townsend, ir galų gale - Agatos Kristi "Dešimt negriukų". Visi mėgiami, visi skirtingi, ir tuo pačiu visi kažkaip čia, romane, sutilpo.
Ir etikečių klijuoti nemėgstu, šiam romanui ir nepriklijuosi. Kaip paaiškinti kokiam "Svajonių romanų" mėgėjui, kas tai per romanas? Ir fantastinis, ir detektyvinis, ir... Skaityti reikia, daug čia nepripasakosi... Knyga vertesnė už tūkstantį blogerio žodžių.
Buvau skaičiusi apie Galapagų salą, jos fauną, teorijas, žinau, kas yra Darvinas. Tiesa, tos enciklopedinės žinios čia beveik nenaudingos, tik padėjo sukurti atmosferą. Nes Vonnegutas siūlo savo teoriją: prasidėjus eiliniam pasauliniam karui, žmonija išnyksta. Tik saujelė turistų, atsidūrę vienoje iš negyvenamų Galapagų salų, tampa naujos žmonių rasės protėviais.
Knyga daugiasluoksnė, intriguojanti. Pasakojimas ne ištisinis - tai apie vieną, tai apie kitą. Bet, nepaisant to, nėra jokio painumo. Ir dar tas nedetektyviškas detektyvas - iš pat pradžių atskleidžiama, kas ir kaip mirs, bet vistiek įdomu skaityti: o vis dėlto kaip? Ir kodėl?
Po absurdu ir juoduoju jumoru rašytojas slepia įvairias tiesas - apie žmoniją, pasaulį, valdžią. Kas kokias sugebės atkapstyti skaitydamas. Ką aš supratau iš šios knygos? - mūsų protas yra mūsų pačių priešas.
Taigi, dar sykį pasikartosiu: knyga vertesnė už tūkstantį žodžių apie knygą... Skaitykit.
Mano įvertinimas: 5/5
Leidykla: "Kitos knygos"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 277
Knyga iš: knygyno
Kainavo: 12 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą