Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Witold Gombrowicz "Pornografija", arba Vojeristo filosofija


Šiandien pasnigo, spėjau gniūžtėm jau pasimėtyti, laukiu knygų siuntinio, tad nuotaika gera, ir džiaugiuosi, kad jos nesugadins "Pornografija" - dar vakar baigiau ją skaityti. Nuobodybė neišpasakyta.

Šiandien gavau linksmą el. laiškelį "Mintys prie arbatos" - viena iš minčių buvo "Aš suprantu, ką man norite pasakyti, bet vistiek manau, kad nusišnekate". Idealiai tinka šiai knygai. Net nesupratau, prie ko čia ta pornografija. Pavadinimas ne į temą: galėtų būti "Vojeristai", "Pogrindis", Tarp eilučių", "Tamsūs vandenys", "Raibuliai", bet kurį iš jų galėčiau pateisinti tiek pagrindinių, tiek šalutinių temų atžvilgiu, o "Pornografija" nelimpa, ir viskas.

Tai knyga apie pokario Lenkiją, partizaninio karo atšvaitus ir t.t. Kažkokia padrika, sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi istorija. Įvykių arba išvis nėra arba jų per daug. Viską jungia pasakotojo/rašytojo filosofija: nemotyvuota, neįdomi. Rodos, nieko nevyksta, nieko esminio, pavyzdžiui, kelionė į miestelį brika nusipirkti keleto produktų ir atgal namo, o išvedžiojimai pasipila per kelis puslapius.

R. Č. nuotr.
Priešais stovinčios figūros graudumas liūdnumas ir gražumas - iš kur visa tai, jei ne iš to, kad jis dar ne vyras? Juk mes jam atvedėme Henią kaip moterį - vyrui, bet jis ne vyras... ne patinas. Ne viešpats. Ne valdovas. Ir negalėjo ko nors turėti, niekas negalėjo būti jo, į nieką jis neturėjo teisės, jis buvo tasai, kuris privalo tarnauti ir paklusti - jo liesumas ir liaunumas ypač išryškėjo šiame diendaržyje, šalia lentų, karčių, o jinai atsakė jam tuo pačiu: liesumu ir liaunumu. Jie bemat susijungė, bet ne kaip vyras ir moteris, ne, juos sujungė kažkas kita - bendra auka, aukojama nežinomam Molochui, o jie negebėjo turėti vienas kito, gebėjo tiktai aukotis - ir tą lyčių derinį tarp jų nustelbė kitoniškas derinys, bjauresnis, o gal ir gražesnis. Kartoju, jog visa tai truko kelias sekundes. Teisybę pasakius, juk nieko neįvyko: stovėjome, ir tiek.
Jei nieko neįvyko, tai kam tiek kliedėti?..

Apskritai, rašytojo/pasakotojo bandymai filosofuoti, besitęsiantys per visą knygą, labai erzino. Išvedžiojimai painūs, jie nieko nepaaiškina, tik dar labiau supainioja ir taip nesklandžią istoriją. Ir viskas vyksta tik jo galvoje: niekas nesuteikia jam pagrindo filosofuoti, tik jo paties iškrypęs vojeristo protas.

Personažų charakteriai nebaigti. Pavyzdžiui, yra du pagrindiniai veikėjai: pasakotojas ir kompanionas, su kuriuo atkeliauja į pažįstamų sodybą. Nuo pat pradžių pasakotojas nekenčia, netgi niekina savo kompanioną, o kodėl - neaišku. Pabaigoje pamato, kad jis - šioks toks psichopatas, bet tai nepaaiškina, kodėl jo taip nekentė nuo pat pradžių. O ir ta pati kelionė - kurių galų jie čia važiavo?.. Žodžiu, praktiškai viskas čia nemotyvuota.

Akmuo į redaktorių ir vertėjų daržą: būtų užtekę nors poros žvaigždučių puslapio apačioje, kad vaizdas būtų aiškesnis. Dabar, pavyzdžiui, kalbama apie AK (Armija Krajowa, partizaninė Lenkijos kariuomenė, veikusi pokariu), knygoje taip ir rašoma tik dviem raidėmis, lenkai ir pensininkai vilniečiai gal ir supras, o aš turėjau googlinti.

 Mano įvertinimas: 1/5 
      
Leidykla: "Lietuvos rytas"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 184
Knyga iš: antrų rankų
Kainavo: apie 6 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...