Šiandien gavau linksmą el. laiškelį "Mintys prie arbatos" - viena iš minčių buvo "Aš suprantu, ką man norite pasakyti, bet vistiek manau, kad nusišnekate". Idealiai tinka šiai knygai. Net nesupratau, prie ko čia ta pornografija. Pavadinimas ne į temą: galėtų būti "Vojeristai", "Pogrindis", Tarp eilučių", "Tamsūs vandenys", "Raibuliai", bet kurį iš jų galėčiau pateisinti tiek pagrindinių, tiek šalutinių temų atžvilgiu, o "Pornografija" nelimpa, ir viskas.
Tai knyga apie pokario Lenkiją, partizaninio karo atšvaitus ir t.t. Kažkokia padrika, sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi istorija. Įvykių arba išvis nėra arba jų per daug. Viską jungia pasakotojo/rašytojo filosofija: nemotyvuota, neįdomi. Rodos, nieko nevyksta, nieko esminio, pavyzdžiui, kelionė į miestelį brika nusipirkti keleto produktų ir atgal namo, o išvedžiojimai pasipila per kelis puslapius.
 |
R. Č. nuotr.
Priešais stovinčios figūros graudumas liūdnumas ir gražumas - iš kur visa tai, jei ne iš to, kad jis dar ne vyras? Juk mes jam atvedėme Henią kaip moterį - vyrui, bet jis ne vyras... ne patinas. Ne viešpats. Ne valdovas. Ir negalėjo ko nors turėti, niekas negalėjo būti jo, į nieką jis neturėjo teisės, jis buvo tasai, kuris privalo tarnauti ir paklusti - jo liesumas ir liaunumas ypač išryškėjo šiame diendaržyje, šalia lentų, karčių, o jinai atsakė jam tuo pačiu: liesumu ir liaunumu. Jie bemat susijungė, bet ne kaip vyras ir moteris, ne, juos sujungė kažkas kita - bendra auka, aukojama nežinomam Molochui, o jie negebėjo turėti vienas kito, gebėjo tiktai aukotis - ir tą lyčių derinį tarp jų nustelbė kitoniškas derinys, bjauresnis, o gal ir gražesnis. Kartoju, jog visa tai truko kelias sekundes. Teisybę pasakius, juk nieko neįvyko: stovėjome, ir tiek. |
Jei nieko neįvyko, tai kam tiek kliedėti?..
Apskritai, rašytojo/pasakotojo bandymai filosofuoti, besitęsiantys per visą knygą, labai erzino. Išvedžiojimai painūs, jie nieko nepaaiškina, tik dar labiau supainioja ir taip nesklandžią istoriją. Ir viskas vyksta tik jo galvoje: niekas nesuteikia jam pagrindo filosofuoti, tik jo paties iškrypęs vojeristo protas.
Personažų charakteriai nebaigti. Pavyzdžiui, yra du pagrindiniai veikėjai: pasakotojas ir kompanionas, su kuriuo atkeliauja į pažįstamų sodybą. Nuo pat pradžių pasakotojas nekenčia, netgi niekina savo kompanioną, o kodėl - neaišku. Pabaigoje pamato, kad jis - šioks toks psichopatas, bet tai nepaaiškina, kodėl jo taip nekentė nuo pat pradžių. O ir ta pati kelionė - kurių galų jie čia važiavo?.. Žodžiu, praktiškai viskas čia nemotyvuota.
Akmuo į redaktorių ir vertėjų daržą: būtų užtekę nors poros žvaigždučių puslapio apačioje, kad vaizdas būtų aiškesnis. Dabar, pavyzdžiui, kalbama apie AK (Armija Krajowa, partizaninė Lenkijos kariuomenė, veikusi pokariu), knygoje taip ir rašoma tik dviem raidėmis, lenkai ir pensininkai vilniečiai gal ir supras, o aš turėjau googlinti.
Mano įvertinimas: 1/5
Leidykla: "Lietuvos rytas"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 184
Knyga iš: antrų rankų
Kainavo: apie 6 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą