Augustas Strindbergas yra tas, dėl kurio mane graužia sąžinė. Universitete jis buvo teatro istorijos programoje, teko rašyti kursinį darbą apie jo dramaturgiją, bet nieko iš jo taip ir nesugebėjau perskaityti nei studijų metais, nei vėliau. Štai dabar ir įvyko gana keistas mūsų susitikimas: man patiko sklandi, įtaigi, raštinga kalba, bet...
Va, tas 'bet'... Jo kūryba manęs nesužavėjo. Nesujaudino. Manau, kad dar ką nors skaitysiu iš Strindbergo ir vėliau, nors dabar du perskaityti romanai ("Raudonasis kambarys" ir "Hemsio salos žmonės") pažintį pradėjo šaltai.
Dabar apie "Raudonąjį kambarį". Kai jis pasirodė 19 a. pabaigoje, pelnė neįtikėtiną populiarumą. Tai panoraminis romanas apie to laikmečio Stokholmą. Arvidas Falkas, pagrindinis herojus, ieškodamas darbo, keliauja per įvairias institucijas: riksdagą, leidyklas, redakcijas...
Šių įstaigų koridoriai nupiešti labai ryškiai, pašiepiančiai. Labai įtaigiai ir piktdžiugiškai. A. Strindbergas ironizuoja visus iš eilės: aktorius, politikus, leidėjus, rašytojus, pirklius, miestiečius ir t.t. Tiesiog jaučiasi rašytojo skleidžiama pagieža, matyt, jam taip smarkiai buvo įsiėdęs to laikmečio miesčioniškumas ir kitos ydos. Kai kas, ypač A. Strindbergo aprašytas valdininkų darbas, šiek tiek priminė Kafkos "Procesą".
Ryškūs ir veikėjų paveikslai: Falko sutinkami aktoriai, dailininkai, kiti žmonės. Skurdūs, vargani, ieškantys savęs, kaip ir Arvidas Falkas.
 |
R. Č. nuotr.
Falkas staiga neapsakomai ištroško gryno oro; jis atidarė langą į kiemą, bet kiemas buvo gilus, tamsus ir siauras, tokiame jautiesi lyg kapo duobėje, atlošęs galvą, iš jos matai vos keturkampį lopelį dangaus. Ir jam atrodė, kad sėdi savo kapo duobėje, užgožtas degtinės tvaiko bei valgių kvapų, ir kelia šermenis savo jaunystei, savo gražiems siekimams ir savo garbei; bandė uostyti alyvas, kurios stovėjo ant stalo, bet jos skleidė puvėsių dvoką, dar sykį pamėgino rasti už lango kokį daiktą, kuris nekeltų pasišlykštėjimo; bet išvydo tik šviežiai derva nuteptą atmatų dėžę, kuri stovėjo lyg karstas, prigrūsta atliekamų žaislų bei kitokio nereikalingo šlamšto; palaipino savo mintis gaisrinėmis kopėčiomis aukštyn, į mėlyną dangų, tolyn nuo purvo, smarvės ir gėdos, bet ir čia nesutiko angelų, o pačiam viršuje nepamatė nė vieno draugiško veido, tik tuščią žydrą nieką.
|
Kaip ir minėjau, kalba, dėstymas, stilius patiko - talentingo rašytojo darbas. Bet aš nesupratau, apie ką ši knyga... Ko ji mane turėtų išmokyti? Mораль басни какова? Žodžiu, neįsileido manęs niekas į tą Raudonąjį kambarį ir nepapasakojo daugiau, nei pati išskaičiau. Galėčiau pasiskaityti, ką ten iškapstė kritikai, bet tai jau bus nebe mano pojūčiai.
Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 1989Originalo metai: 1879
Puslapių: 274
Knyga iš: senų knygų knygyno
Kainavo: 10 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą