Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Chiew-Siah Tei "Šokančių žuvų trobelė", arba Po sunkia tradicijų našta...

Malaizietės rašytojos Chiew-Siah Tei "Šokančių žuvų trobelė" - istorija apie šeimą ir tradicijas. Jaučiu prielankumą Rytams, o čia dar tokia egzotika kaip 19 amžiaus pabaigos Kinija su savo keistomis tradicijomis.  

Tiesa, daugelis šios knygos vaizdų kažkur skaityti/matyti (gal filmuose "Moterų paviljonas", "Geišos išpažintis", "Indokinija"...) Kažko efektingai naujo "Šokančių žuvų trobelė" apie Kiniją 19 bei 20 amžiaus sandūroje neatskleidžia. Juo labiau, kad įvykiai, tuo metu krėtę Kiniją ir aplinkinius kraštus, beveik lieka nuošaly: na, nesidomi politika pagrindinis knygos herojus, ir viskas. 

Sunervino stilius... Dieve mano... Viskas pateikta esamuoju laiku, beveik nėra dialogų, sakiniai pribloškiamai trumpi, prilipdytas vos vienas kitas šalutinis sakinys. Čia jums tikrai ne Sabaliauskaitė... Žodžiu, neišnaudotas lietuvių kalbos potencialas. Man priminė elementorių ar vaikiškus rašinius: "Atėjo pavasaris. Pražydo gėlės. Pasigirdo paukščių giesmės. Į tėvynės laukus išriedėjo kolūkio traktoriai..." Na, bet maždaug įpusėjus knygai susitaikiau su likimu ir pripratau prie tų neįmantrių sakinių.

Vaizdiniai labai tipiški rytietiškoms istorijoms: engiami tarnai ir valstiečiai, tradicijos, besikertančios su realybe, godūs valdininkai, neįprasti vakariečiai, blogo valdovo ir doro žmogaus priešprieša, pamintos žmogaus teisės. Teisių neturi nei vyrai, nei moterys - visa valdžia šeimoje priklauso vienam žmogui, aukščiausiam pagal hierarchiją. O tas jau varto tiek šeimos narių, tiek tarnų ir kitų asmenų likimus, kaip nori. Šiuo atveju ponas Čajus (tėvas, senelis, prosenelis) iš anksto suplanuoja visų gyvenimus ir viską organizuoja baksnodamas savo lazda. 

O vis dėlto, nepaisant trūkumų ir stereotipiškų vaizdinių, knyga patiko. Suskaičiau greitai, per porą naktų. Istorija įtraukė, nors vis pagaudavau save galvojant, ką panašaus kokiame filme mačiau. Matyt, tuos filmus matė ir rašytoja :) Ir nematė kritikai, mat knyga gavo literatūrinę premiją. 

Mingžis (pagrindinis veikėjas) - atitrūkęs nuo realybės, gabus, protingas, doras. Žodžiu, tokiam ne vieta veidmainiškoje 19 amžiaus pabaigos Kinijoje. Dvare, kuriame jis auga, klesti neteisybė: tironiškas senelis, palaidūnas tėvas, kenčianti motina, pavydi antroji žmona, gainiojami tarnai, neištikimybė, priklausomybė nuo opijaus, netoliaregiški sprendimai. Trokšdamas pelno, ponas Čajus visus laukus, kuriame anksčiau žaliavo ryžiai, užsėja aguonų sėklomis. O kas bus, jei užeis nederliaus metai? 

R. Č. nuotr.
Mokesčių rinkliava Livėjų be galo nualina ir jis visada džiaugiasi grįžęs namo - jau pats metas gėrėtis sudygusiais ryžiais - tikra atgaiva, ir akiai malonu. Artėdamas prie laukų Livėjus paspartina žingsnį, bet išvysta tik rūškaną žemę ir lauko pakrašty sukrautus sėklų maišus. 
- Čia užsėta aguonomis, - valstietis rodo į laukus. - Visur. 
Negalėdamas tuo patikėti Livėjus susiima už galvos. Prisimena girdėtus pasakojimus: kai žmonės pripranta prie opijaus, jų valia nusilpsta, šeimos nuskursta. Šios aguonos - nuodėmės augalai, o jas sėjantys žmonės - tikri niekšai. Jas sėjantys žmonės... 
Juk tai mano tėvas...
Rūmų gyvenimas paremtas daugybe NE: NEprieštarauti, NEpriešgyniauti, NEbendrauti su netinkamais žmonėmis, NEskaityti užsieniečių knygų, NEvalia į namus įleisti našlės baltais gedulo drabužiais (neša nelaimę), nepaisant to, kad tai anūkė, namuose NEgali būti juodo šuns (vėl neša nelaimę). Paklusti, nusižeminti, tylėti, kentėti... 

Paklusti ne tik tironui seneliui, bet ir tūkstančius metų gyvuojančioms tradicijoms bei rašytoms ir nerašytoms taisyklėms - čia ir kyla Mingžio konfliktas. Jam skirta būti mandarinu, valdyti žmones. Ar galima pakeisti nusistovėjusią tvarką? 
Lėlė mandarinas, kilnojamas už nematomų griežtos tvarkos, šeimos garbės ir savigarbos siūlų. Visuomenės lūkesčių, penkių tūkstančių metų kultūros siūlų. Iki gyvenimo pabaigos. 
Gal po kurio laiko ir nieko neatsiminsiu iš šios knygos, bet dabar ką tik perskaičius lydi malonus jausmas. Ir vis galvoju, koks tas paukščių lizdų sriubos skonis... 

Mano įvertinimas: 4/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 2008
Puslapių: 341
Knyga iš: internetinio knygyno
Kainavo: 9 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Kurt Vonnegut "Čempionų pusryčiai", arba Šizofrenijos požymiai...

Jei prieš tai aprašyta Kurto Vonneguto "Skerdykla" sulaukė vien pagyrų, tai "Čempionų pusryčiai" - visiškas nesusipratimas. Metai vos prasidėjo, o aš jau žinau, ką paskelbčiau Metų nusivylimu. Rašė, rašė, dėliojo lapelius su romano apmatais, pavargo, pasėdėjo, papaišė, vėl parašė, vėl pavargo, vėl papaišė...