Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

George Orwell "Dienos Paryžiuje ir Londone", arba Skurdo tyrinėjimas

George Orwell "Dienos Paryžiuje ir Londone" - autobiografinis romanas. Velniškai įdomus. 1928-1930 metais rašytojas valkatavo Prancūzijoje ir gimtojoje Anglijoje: dirbo juodžiausius darbus, badavo, pardavinėjo savo daiktus, nakvodavo nakvynės namuose...

Šiek tiek pafilosofavimo (kaip valkatas grąžinti į visuomenę), šiek tiek aprašymų (nakvynės namų, restoranų virtuvių, pigiausių, blakių apgultų nuomojamų kambarių, šiek tiek sutiktų žmonių istorijų (elgetų, gatvės artistų, imigrantų, darbininkų), šiek tiek pasvarstymų, kurie nakvynės namai geriausi ar kur skaniausia nemokama arbata, šiek tiek išgyvenimo gatvėje patarimų (kaip išsimiegoti krantinėje, kaip užsidirbti pinigų: iškrapštyti tabaką iš nuorūkų, piešti kreidelėmis ant asfalto), šiek tiek paties rašytojo išgyvenimų (badas, šaltis, neviltis, sunkus darbas) - ir štai puikus realistiškas romanas. 

R. Č. nuotr.
Supranti, ką reiškia būtų alkanam. Gyvas vien duona ir margarinu slankioji gatvėmis ir žiūrinėji krautuvių vitrinas. Visur, kad ir kur žvelgsi, tave žeidžia didžiulės perniek einančio maisto kaugės: kepti paršiukai, pintinės su karštais kepalais, milžiniški geltono sviesto luitai, dešrų ringės, bulvių kalnai, šveicariško sūrio girnapusės. Matydamas tiek maisto kone apsižliumbi iš gailesčio sau pačiam. Norisi stverti kepalą ir bėgti, kramtyti iki pagaus, susivaldai tik iš bailumo.
Į tokią situaciją jis pateko ne dėl to, kad likimas jį nubloškė į žemiausią lygį (jis turėjo į ką kreiptis, ištikus nelaimei, bet nesikreipė), o todėl, kad pats iš smalsumo pasirinko tyrinėti skurdo pasaulį. Ir to, ką jis matė ir patyrė, jam negana: 
Kada nors norėčiau tą pasaulį patyrinėti nuodugniau. <...> norėčiau suprasti, kas iš tikrųjų dedasi plongeurs, valkatų, Krantinės benamių sielose. Kol kas jaučiuosi matęs tik skurdo kraštelį.  
Patirti išgyvenimai rašytoją privertė mąstyti kitaip, nebeniekinti valkatų, suprasti juos. Jis suvokė esmę: valkatos niekinami ne dėl savo gyvenimo būdo, o dėl to, kad tas gyvenimo būdas nesugeba atnešti jiems padoraus pelno. Materialiojoje visuomenėje svarbiausia ne ką dirbi, o kiek uždirbi. Anot G. Orwell'o, jei valkata sugebėtų "prielgetauti bent dešimt svarų per savaitę, tai akimirksniu pasidarytų garbinga profesija" (dešimt svarų per savaitę buvo didelė suma 1930 metais Anglijoje). 

Įdomi ir knygos išleidimo istorija: vienam leidėjui užkliuvo knygos tema, kitam - knyga pasirodė per trumpa, trečiam - nevientisa. Iš pradžių tebuvo viena knygos dalis apie Paryžių, vėliau rašytojas pridūrė Londono dalį, papildė knygą pasakojimais. Nors daugeliui nelimpa Paryžiaus ir Londono epizodai, man tai praslydo prie akis, jie čia man dera, tema bemaž ta pati. Man kliūna kai kurie intarpai (dažniausiai sutiktų žmonių pasakojamos istorijos), kurie stilistiškai ir ritmiškai, rodos, iškrenta iš konteksto, arba G. Orwell'o filosofavimai apie tai, kaip pagerinti nakvynės namų darbą ir pan. 

Vis dėlto tai puiki, ryški, įtraukianti knyga, užmerkiu akis prieš tuos mini trūkumus. 

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Kitos knygos"
Leidimo metai: 2007
Originalo metai: 1933
Puslapių: 232
Knyga: iš interneto platybių - į skaityklę
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".