Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Red Riding Hood / Raudonkepuraitė (2011)


"Red Riding Hood" (liet. Raudonkepuraitė) - eilinė Holivudo perdirbta pasaka, ryški, bet nieko ypatinga. Kai jau visai neturėsit veikti kokį vakarą, galite įsijungti ir pažiūrėti. Jei esat 12-16 metų paauglės, tai tada būtinai žiūrėkit: čia pasirodo ne vilkas, o vilkolakis. Ak, kaip netikėta...

Holivudiečiai ryžosi perdirbti seną kaip žemė pasaką apie Raudonkepuraitę. Atsisakė laimingos pabaigos, vaikiškų personažų, pridėjo šiuolaikinės kompiuterinės grafikos saldumo. Ryškūs efektingi vaizdai, pvz., keliolikos metrų ilgio raudono apsiausto plevėsavimas, žengiant Raudonkepuraitei per sniegą. 


Savo stiliumi ir turiniu priminė 2005 metų filmą "Broliai Grimai" (The Brothers Grimm), tik "Raudonkepuraitė" - prastesnis.

Filmas gana vidutiniškas: lėkšta meilės istorija, meilės trikampiai, vilkolakio medžioklė. Intriga-detektyvas: vilkolakis - kažkas iš kaimo gyventojų. 

Baisu? Visai nebaisu. Vilkolakis - visiškas multiplikacinis. O vaizdai - nudailinti ir dirbtiniai, jokio purvo, kraujo, net vilkolakio įbrėžimas kaip kosmetiniu pieštuku nupieštas. Viduramžių kaimas, bet į medines trobas sudėti vitražiniai langai. Aplink sniegas - visi plonais rūbais ar net trumpom rankovėm, niekam nešalta. Kaimo kvailelis kankinamas verdančiame vandenyje, bet po to - jokių nudegimo žymių. Žodžiu, kaip buvo pasaka, taip ir liko. 

Dauguma aktorių man nematyti. Atrodo kaip surinkti iš aktorinių būrelių: simpatiški veidukai be aktorinio meistriškumo. 

Patiko nebent tai, kad skambėjo šiuolaikinė muzika (kontrastas viduramžių kaimui, nors ir dirbtinam), ypač įdomiai atrodė kaimo puota filmo viduryje: savita muzika ir vokalas (priminė Bjork). Ir tai turbūt vienintelė įstrigusi scena, na, dar tas nerealiai ilgas plevėsuojantis apsiaustas Raudonkepuraitės fantazijose.

Apibendrinsiu: nėra gal filmas toks prastas, tiesiog eilinė peržiūra eiliniam vakarui, kai norisi pailsėti, daug nemąstyti. Bet antrą kartą nežiūrėčiau, jau verčiau peržiūrėčiau jau minėtus "Brolius Grimus" arba įsijungčiau serialą "Once upon a time" (liet. "Seniai seniai", įvairių pasakų motyvais pastatytas serialas, kur pasakų herojai persikelia į šių dienų pasaulį), žiūrėjimas būtų daug jaukesnis ir mielesnis nei "Raudonkepuraitės".

Komentarai

  1. Man irgi įspūdžio nepadarė. Vaizdai, efektai neblogi, bet kažko trūko...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...