Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Red Riding Hood / Raudonkepuraitė (2011)


"Red Riding Hood" (liet. Raudonkepuraitė) - eilinė Holivudo perdirbta pasaka, ryški, bet nieko ypatinga. Kai jau visai neturėsit veikti kokį vakarą, galite įsijungti ir pažiūrėti. Jei esat 12-16 metų paauglės, tai tada būtinai žiūrėkit: čia pasirodo ne vilkas, o vilkolakis. Ak, kaip netikėta...

Holivudiečiai ryžosi perdirbti seną kaip žemė pasaką apie Raudonkepuraitę. Atsisakė laimingos pabaigos, vaikiškų personažų, pridėjo šiuolaikinės kompiuterinės grafikos saldumo. Ryškūs efektingi vaizdai, pvz., keliolikos metrų ilgio raudono apsiausto plevėsavimas, žengiant Raudonkepuraitei per sniegą. 


Savo stiliumi ir turiniu priminė 2005 metų filmą "Broliai Grimai" (The Brothers Grimm), tik "Raudonkepuraitė" - prastesnis.

Filmas gana vidutiniškas: lėkšta meilės istorija, meilės trikampiai, vilkolakio medžioklė. Intriga-detektyvas: vilkolakis - kažkas iš kaimo gyventojų. 

Baisu? Visai nebaisu. Vilkolakis - visiškas multiplikacinis. O vaizdai - nudailinti ir dirbtiniai, jokio purvo, kraujo, net vilkolakio įbrėžimas kaip kosmetiniu pieštuku nupieštas. Viduramžių kaimas, bet į medines trobas sudėti vitražiniai langai. Aplink sniegas - visi plonais rūbais ar net trumpom rankovėm, niekam nešalta. Kaimo kvailelis kankinamas verdančiame vandenyje, bet po to - jokių nudegimo žymių. Žodžiu, kaip buvo pasaka, taip ir liko. 

Dauguma aktorių man nematyti. Atrodo kaip surinkti iš aktorinių būrelių: simpatiški veidukai be aktorinio meistriškumo. 

Patiko nebent tai, kad skambėjo šiuolaikinė muzika (kontrastas viduramžių kaimui, nors ir dirbtinam), ypač įdomiai atrodė kaimo puota filmo viduryje: savita muzika ir vokalas (priminė Bjork). Ir tai turbūt vienintelė įstrigusi scena, na, dar tas nerealiai ilgas plevėsuojantis apsiaustas Raudonkepuraitės fantazijose.

Apibendrinsiu: nėra gal filmas toks prastas, tiesiog eilinė peržiūra eiliniam vakarui, kai norisi pailsėti, daug nemąstyti. Bet antrą kartą nežiūrėčiau, jau verčiau peržiūrėčiau jau minėtus "Brolius Grimus" arba įsijungčiau serialą "Once upon a time" (liet. "Seniai seniai", įvairių pasakų motyvais pastatytas serialas, kur pasakų herojai persikelia į šių dienų pasaulį), žiūrėjimas būtų daug jaukesnis ir mielesnis nei "Raudonkepuraitės".

Komentarai

  1. Man irgi įspūdžio nepadarė. Vaizdai, efektai neblogi, bet kažko trūko...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".