Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Red Riding Hood / Raudonkepuraitė (2011)


"Red Riding Hood" (liet. Raudonkepuraitė) - eilinė Holivudo perdirbta pasaka, ryški, bet nieko ypatinga. Kai jau visai neturėsit veikti kokį vakarą, galite įsijungti ir pažiūrėti. Jei esat 12-16 metų paauglės, tai tada būtinai žiūrėkit: čia pasirodo ne vilkas, o vilkolakis. Ak, kaip netikėta...

Holivudiečiai ryžosi perdirbti seną kaip žemė pasaką apie Raudonkepuraitę. Atsisakė laimingos pabaigos, vaikiškų personažų, pridėjo šiuolaikinės kompiuterinės grafikos saldumo. Ryškūs efektingi vaizdai, pvz., keliolikos metrų ilgio raudono apsiausto plevėsavimas, žengiant Raudonkepuraitei per sniegą. 


Savo stiliumi ir turiniu priminė 2005 metų filmą "Broliai Grimai" (The Brothers Grimm), tik "Raudonkepuraitė" - prastesnis.

Filmas gana vidutiniškas: lėkšta meilės istorija, meilės trikampiai, vilkolakio medžioklė. Intriga-detektyvas: vilkolakis - kažkas iš kaimo gyventojų. 

Baisu? Visai nebaisu. Vilkolakis - visiškas multiplikacinis. O vaizdai - nudailinti ir dirbtiniai, jokio purvo, kraujo, net vilkolakio įbrėžimas kaip kosmetiniu pieštuku nupieštas. Viduramžių kaimas, bet į medines trobas sudėti vitražiniai langai. Aplink sniegas - visi plonais rūbais ar net trumpom rankovėm, niekam nešalta. Kaimo kvailelis kankinamas verdančiame vandenyje, bet po to - jokių nudegimo žymių. Žodžiu, kaip buvo pasaka, taip ir liko. 

Dauguma aktorių man nematyti. Atrodo kaip surinkti iš aktorinių būrelių: simpatiški veidukai be aktorinio meistriškumo. 

Patiko nebent tai, kad skambėjo šiuolaikinė muzika (kontrastas viduramžių kaimui, nors ir dirbtinam), ypač įdomiai atrodė kaimo puota filmo viduryje: savita muzika ir vokalas (priminė Bjork). Ir tai turbūt vienintelė įstrigusi scena, na, dar tas nerealiai ilgas plevėsuojantis apsiaustas Raudonkepuraitės fantazijose.

Apibendrinsiu: nėra gal filmas toks prastas, tiesiog eilinė peržiūra eiliniam vakarui, kai norisi pailsėti, daug nemąstyti. Bet antrą kartą nežiūrėčiau, jau verčiau peržiūrėčiau jau minėtus "Brolius Grimus" arba įsijungčiau serialą "Once upon a time" (liet. "Seniai seniai", įvairių pasakų motyvais pastatytas serialas, kur pasakų herojai persikelia į šių dienų pasaulį), žiūrėjimas būtų daug jaukesnis ir mielesnis nei "Raudonkepuraitės".

Komentarai

  1. Man irgi įspūdžio nepadarė. Vaizdai, efektai neblogi, bet kažko trūko...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Karen Blixen "Iš Afrikos", arba Besiužetis romanas

Po Marko Twaino dar vienas nevykęs susitikimas su klasika - šįkart su Karen Blixen ir jos autobiografiniu romanu "Iš Afrikos". Man visiškai nepatiko ir dėl to net kažkokį liūdesį pajutau. Filmas buvo puikus, ir po jo šį romaną medžiojau ilgai ir norėjau perskaityti gal net kokį dešimtmetį, jei ne daugiau. Ilgai lauktas susitikimas pagaliau įvyko, bet lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.