Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Высоцкий. Спасибо, что живой / Vysockis. Ačiū, kad gyvas (2010)

Daug kalbų, daug piaro, daug įvairių recenzijų ir atsiliepimų, daug paslapčių - praeitų metų pabaigoje pasirodė filmas "Vysockis. Ačiū, kad gyvas". Rusijoje jis muša lankomumo rekordus. Filmas pastatytas apie Sovietų Sąjungos legendą - aktorių, dainininką Vladimirą Vysockį. Man jis - jokia legenda, bet filmas neprastas.


Nelaikau Vysockio nei roko žvaigžde, nei dainininku (užkimęs balsas, neįmantrios melodijos, dainuojamoji poezija, kitaip sakant), neatsimenu, kad būčiau mačiusi bent vieną filmą su juo... Tiesiog jis elgėsi pagal visus vakarietiškus žvaigždės standartus: rūkė, gėrė, leidosi narkotikus. Atrodė ir elgėsi kitaip nei buvo priimta tam laikmečiui: džinsai, odinė striukė, "Marlboro" cigaretės, mėlynas mersedesas, parvarytas iš užsienio. Mersedesas 8 dešimtmečio Maskvoje (tuo metu tokių tebuvo trys visoje Maskvoje)! Gyvenimas be taisyklių, netipiškas elgesys, nestandartiniai dainų tekstai - štai ir gimė Sovietų Sąjungos estrados žvaigždė. Tarsi koks Sovietų Sąjungos Kurtas Cobainas. 

Prieš žiūrint filmą, reikėtų paskaityt priešistorę, ypač jei nežinot, kas tas Vysockis. Bet jei nežinot Vysockio, tai greičiausiai ir rusiškai nekalbate. Tai ir filmo nepasižiūrėsit. Laukite, kol atsiras kopija su lietuviškais ar angliškais subtitrais. 

Filmo siužetas (beje, scenarijų rašė Vysockio sūnus Nikita) - penkios Vysockio gastrolių dienos 1979-aisiais. Veiksmas vyksta Maskvoje ir Uzbekijoje. Susitinkame su Vysockiu ne pačiu geriausiu jam metu - taip, jis šlovės viršūnėje, bet jo sveikata silpna, streikuoja širdis, kankina priklausomybė nuo narkotikų, kūrybinė krizė, jis jau seniai neparašė nei eilutės. O dar pinigų plovimas, KGB ir NKVD persekiojimas. Ir štai šiuo metu Vysockis išsiruošia į gastroles Uzbekijoje.  

Neva, siužetas paremtas tikrais faktais - viename iš koncertų Uzbekijoje Vysockiui pasidaro bloga, sustoja širdis, ištinka klinikinė mirtis. Jis stebuklingai atsigauna, kai visi jau manė, kad jis miręs. 

Nors gimiau Sovietų Sąjungoje ir žinau, kas tas Vysockis, ir girdėjau porą dainų, bet man pritrūko kažkokio įvado į šį filmą. Kodėl jį persekioja saugumas? Kas per machinacijos? Dvi moterys jo gyvenime, iš kur jos? Ko jam į tą Paryžių? Nuo pat filmo pradžios persekioja šie klausimai. Tiems, kurie gyveno Vysockiu, klausėsi jo plokštelių, ėjo į koncertus, nepriekaištingai žino jo biografiją, tokie klausimai nekyla, ir filmą jie turbūt žiūri kitomis akimis. 

Kita vertus, filmas išties geras. Jei žiūrėčiau antrą kartą, klausimų ir priekaištų kiltų daugiau. Bet filmą peržiūrėjau vienu atsikvėpimu, labai įtraukė, patiko, užbūrė, todėl nenoriu knaisiotis, kas galėjo būti ar nebūti. 


Stipriausias įspūdis - filmas atrodo kaip to laikmečio kinojuosta, gal spalvos kiek per ryškios, bet irgi tokios ne itin natūralios - kaip spalvotose sovietinėse nuotraukose. Puikiai atkurta sovietinė atmosfera, labai ryškūs broliškosios Uzbekijos respublikos vaizdai. 


Svarbiausias klausimas, kuris kankina visus (ypač interneto komentatorius) - kas gi suvaidino Vysockį?  Sakoma, kad Vysockį vaidino net keletas aktorių, buvo pagaminta silikoninė kaukė, savo ranką pridėjo grimeriai (buvo grimuojama kasdien po kelias valandas) ir kompiuterinės grafikos specialistai. Spėliojimų yra įvairiausių, o aš pasakysiu - o koks skirtumas? Apie aktorines galimybes kalbėti neverta. Grimeriai ir grafikos dizaineriai padirbėjo puikiai, atkūrė Vysockio panašumą, nors kartais aktoriaus veidas ir atrodo negyvas. 

Bet, žinot, mane tai tenkina. Filme Vysockis atrodo atitrūkęs, tolimas: gyvenimas aplink jį sukasi, o jis tarsi pakibęs kažkur savo susikurtame pasaulyje tarp morfijaus dozių, sustingęs savo kūrybinėje krizėje. Beje, o karalių geriausiai suvaidina pavaldiniai... 

O pavaldiniai čia darbuojasi puikiai. Apskritai, šiame filme daug Rusijos kino žvaigždžių, bet jos visos savo vietoje - režisierius Piotras Buslovas neleido jiems išsišokti. Ypač patiko Vysockį lydinčio daktaro personažas (vaid. Andrėjus Paninas) - neužsičiaupiantis cholerikas. Filharmonijos direktorius (Dmitrijus Astrachanas) - nuolat drebančiom kinkom (nežinia dėl ko labiau, dėl laisvės ar pinigų). Ivano Urganto vaidmuo - įspūdinga ševeliūra ir vos matomas vidinis nusivylimas ir nenoras būti Vysockio šešėlyje, puiki scena iš koncerto: "Leiskite Vysockiui pailsėti"... 

Gal tik Tanios (Oksana Akinišina) vaidmuo - blankus ir šaltas. O Vysockį sekantis saugumo pareigūnas (Andrėjus Smoliakovas) lyg vaidina ir gerai, bet pats personažas kažkoks per daug dorovingas tokioms pareigoms. 

Patiko visą filmą lydėjusi įtampa: daug skubėjimo, pykčių, KGB koridorių, skrydžių, nervų, įtempto laukimo ("Mes ne žiūrime, mes laukiame", - sako gydytojas, stebėdamas Vysockį scenoje: kada jis kris - per šį ar per kitą koncertą...) 

Beje, filmas kurtas penkerius metus. Medžiagos prifilmuota tiek, kad bus padarytas serialas (na, iš šio filmo tikrai bus bandoma išspausti viską, kas įmanoma). Greičiausiai rodys per kokį "первый  балтийский" kanalą. Manau, kad žiūrėsiu.  


   

Komentarai

  1. Vakar peržiūrėjau "Vysockį". Ir daugeliui tavo minčių pritariu- stiprus filmas su daug klaustukų. Bet gal taip ir turi būti - juk tai žmogus-legenda, jo dainomis ir mintimis vis dar gyvena daugelis, nesvarbu, kad mes to neįvertiname, gal nesuprantame, o gal tiesiog daug ko nežinome. Bet net be priešistorės filmas įtraukia ir sudomina. Gero žiūrėjimo tiems, kad dar nematėt ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai kad buvo filmuojamas keistai - kaip serialas, o po to iš serialo medžiagos buvo sumontuotas pusantros val. filmas. Į treilerius net pateko kai kurios scenos, kurios nepateko į filmą. Žodžiu, laukite tęsinio - serialo :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. O kur radai filmą, jei ne paslaptis? Niekur nerandu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kažkur rusiškuose saituose, dabar jau nebepamenu. Vesk pavadinimą rusiškai ir taip bandyk ieškoti.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".