Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

John Steinbeck "Konservų gatvė", arba Amerikos paribių gyventojai

John Steinbeck "Konservų gatvė" - šilta, lengvai ironiška, jauki knyga, nors rašoma čia apie eilinius bomželius. Bendras įspūdis geras, net susiradau ir nusipirkau "Tortiljų kvartalą" (panašaus stiliaus knyga) ir siunčiuosi "Sweet Thursday" - "Konservų gatvės" tęsinį.

Penktojo dešimtmečio Amerikos užkampis: Monterėjaus paribiai, pramoniniai rajonai su žuvies fabrikais. Ir, žinoma, šių paribių gyventojai: benamiai, bedarbiai,  skystapročiai, kekšės, jūreiviai, valkatos ir t.t.

Penktajame dešimtmetyje, kai pasirodė ši knyga, klestėjo humanistinė fotografija - žmogaus ir jo aplinkos fotografavimas. Panaši situacija ir literatūroje. Ir John'ui Steinbeck'ui buvo svarbu parodyti žmogų ir jo emocijas. Štai ir šioje knygoje ištisas jų rinkinys: valkatėlė Makas ir jo draugužiai, krautuvininkas Li Čongas, bordelio savininkė Dora, paslaptingos laboratorijos šeimininkas Dokas... Kiekvienas su savo istorija, įpročiais, jausmais ir gyvenimo būdu.  


R. Č. nuotr. 
Dokas nuolat rinko visokius gyvius. Jis stengėsi pasinaudoti pačiais geriausiais potvyniais. Jūros uolos ir paplūdimiai buvo jo kasyklos. Jis žinojo, kur ko ieškoti. Visos jo prekės buvo pakrantėje: aštuonkojai čia, krevetės čia, moliuskai čia. Jis žinojo, kur ką galima rasti, bet ne visadapavykdavo rasti reikiamu laiku. Mat gamta laiko savo gėrybes užrakinusi ir atiduoda labai nenoriai. Reikia ne tiktai žinoti potvynių laiką, bet ir kada kokioje vietelėje bus patogus atoslūgis. Ir kai toks atoslūgis pasitaikydavo, Dokas susikraudavo mašinon savo įrankius, susidėdavo stiklainius, butelius, mėginių stiklelius bei konservavimo skiedinius ir važiuodavo arba prie uolos, arba į seklumą, kur būdavo jam reikalingų gyvių. 
"Konservų gatvė" - tarsi novelių romanas. Iškyla pastatai, žmonės, įvykiai - iš tokių nuobirų piešiamas bendras Konservų gatvės vaizdas. Tiesa, įvykiai kartais atrodo netikroviški, nerealūs. Bet susidarantis bendras vaizdas - ryškus ir malonus akiai. 

Skaitant neapleidžia šiltumo ir jaukumo jausmas. Pasirodo, Konservų gatvė - reali vietovė, kurioje J. Steibeck'as iki šiol prisimenamas su pagarba. Tiesa, dabar ji virto amerikonišku kurortu. Rašytojas gimė netoli šios vietovės, netoliese studijavo, gyveno su pirmąja žmona. Savo knygai medžiagą rašytojas rinko iš Konservų gatvės (Cannery Row - ji taip oficialiai ir buvo pavadinta po romano išleidimo) realaus gyvenimo. Knyga tarsi sulipdyta iš atskirų vaizdinių, parsineštų iš pasivaikščiojimų po šią vietovę.

Vis dėlto man pritrūko vientiso siužeto, na, kažko daugiau nei atskirų novelių ir per jas keliaujančių veikėjų.

Nesupratau pabaigos, kažkokia pakabinta... Nieko nesupratau. Net pagalvojau, kad tas veikėjas Dokas, kuris paskutinysis šmėkšteli knygos pabaigoje, nusižudė, bet, pasirodo, ne - knygos tęsinyje jis vėl yra.

Pagal knygą 1982 metais sukurtas filmas.


Beje, puikūs Agnės Kananaitienės sukurti viršeliai: tiek "Konservų gatvės", tiek "Tortiljų kvartalo". Vien dėl viršelių knygas, manau, pasiliksiu: neparduosiu, nemainysiu. 

Mano vertinimas: 4-/5

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2010
Originalo metai: 1945
Originalo pavadinimas: "Cannery Row"
Puslapių: 200
Knygą: pirkau internetiniame knygyne
Kainavo: 9 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...