Iš Yann'o Martel'o knygos "Pi gyvenimas" tikėjausi daugiau nei gavau. Bet lenkiu galvą prieš rašytojo sukurtą siužetą - išskirtinį ir neįprastą. Dar patiko viršelis - jis išsiskiria iš lietuviškųjų įprastinių prasto photoshop'o viršelių ir puikiai atspindi knygos esmę.
Siužetas (apie tai rašoma anotacijoje) toks: po laivo katastrofos gelbėjimosi valtyje keliauja paauglys berniukas, hiena, zebras, orangutangas ir Bengalijos tigras.
Tiesa, dėl natūralios gyvūnų mitybos grandinės lieka tik tigras ir žmogus. Ir kokia toji kelionė vienoje valtyje su plėšriu apie 200 kilogramų sveriančiu gyvūnu, mums pasakoja knyga.
 |
R. Č. nuotr.
Jau nesikilnojo lūpa, nežybsėjo dantys, iš jo nesklido joks urzgimas ar riaumojimas. Jis paprasčiausiai stebėjo mane, sekė žvilgsniu, rimtai, bet ne grėsmingai. Jis vis dar trūkčiojo ausis, sukiodamas galvą. Viskas buvo taip, na, katiška. Jis buvo gražus, didelis, storas naminis katinas, 450 svarų rainiukas.
Jis išleido garsą, prunkštelėjo pro nosį. Pastačiau ausis. Jis dar kartą tai padarė. Buvau apstulbęs. Purkšnoja?
|
Tiesa, knyga prasideda ne nuo kelionės. Pirmasis šimtas puslapių buvo nuobodūs. Sunerimau perskaičiusi maždaug iki 50 puslapio - nebuvo nieko įvykę. Ir panašiai iki 100-ojo puslapio. Daug zoologijos sodo aprašymų ir religinė dilema. Vėl - neįprasta, marteliška. Tačiau nesukrečianti.
Ir, apskritai, visa ši knyga sausoka. Daug (per daug) aprašymų: valties, saulės distiliatorių, lietaus vandens rinktuvų, tigro, hienos... Daug 'ką matau', 'ką veikiu' ir beveik nieko 'ką jaučiu'...
Knyga, neįjungianti emocijų mygtuko. Kartais nuobodoka. Monotoniška. Nepaisant neįprastų situacijų. Taukšteli į galvą tik pačioje pabaigoje, priešpaskutiniame skyriuje. Taukšteli gerai, nes po to vaikštai porą valandų afekto būsenoje.
Ką iš tiesų gali žmogus? Kokios jo organizmo galimybių ribos? Ir proto? Juk sakoma, kad išnaudojame tik 10 procentų savo smegenų galios. Ką gali mums iškrėsti mūsų kūnas, apsaugodamas nuo stresinės situacijos?..
P. S. Knyga neva turėjo priversti mąstyti apie dievą. Atseit, tie, kurie perskaitys, atsivers į tikėjimą. Deja... Kaip buvau agnostikė, taip ir likau. Absoliučiai jokių minčių apie tikėjimą ši knyga man nesukėlė, jokių religinių klausimų ar dilemų. Nekilo jokių minčių apie dievą, atvirkščiai, - susimąsčiau apie žmogų ir jo ištvermę.
P. S. Knyga neva turėjo priversti mąstyti apie dievą. Atseit, tie, kurie perskaitys, atsivers į tikėjimą. Deja... Kaip buvau agnostikė, taip ir likau. Absoliučiai jokių minčių apie tikėjimą ši knyga man nesukėlė, jokių religinių klausimų ar dilemų. Nekilo jokių minčių apie dievą, atvirkščiai, - susimąsčiau apie žmogų ir jo ištvermę.
Mano įvertinimas: 4/5
Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2004
Originalo metai: 2001
Puslapių: 304
Knygą radau: knygyne
Kainavo: 7 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą