Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Carmen Laforet "Nada", arba Reikėjo mergaitėms...

Šauni knyga, toji Carmen Laforet "Nada" ("Nieko"). Nors iki maksimumo kažko pritrūko, nežinau, kas čia kaltas: knyga ar pavasaris. Nes paskutiniu metu jaučiuosi kaip piktas, vietos džiunglėse nerandantis Mauglis... Ir šitą knygą skaitant buvo sunku susikaupti.

Knygą C. Laforet parašė visai jaunutė - dvidešimt trejų. Kūrinys pelnė premiją. Knyga atspindi jauno žmogaus pasaulį: maksimalizmą, saviiešką, laisvės pojūtį, norą studijuoti ir studentauti.

Mergaitė, našlaitė, ištrūksta iš kaimo ir atvyksta į Barseloną studijuoti, apsigyvena giminaičių namuose. Ko reikėjo tai mergaitei? Meilės, šilumos, užuojautos, paskatinimo, laisvės...  O vietoj to ji gavo makabrišką Aribau gatvės gyvenimą. 

R. Č. nuotr. 
Į namus Aribau gatvėje bėgau bemaž visą kelią. Tol sėdėjau pasinėrusi į apmąstymus, kol išblyško dangus. Sutemose gatvė skleidė savo sielą, jos vitrinos užsidegė tarsi virtinė geltonų ar baltų akių, spoksančių iš tamsių akiduobių... Nuo grindinio kilo daugybė kvapų, skausmo ir istorijų, jie žvelgė nuo Aribau gatvės balkonų ir laiptinių. Linksma žmonių mūša leidosi iš elegantiškai solidžios Diagonalės į šurmuliuojantį Universiteto aikštės pasaulį. Gausybė gyvenimų, charakterių, polinkių - štai kokia buvo Aribau gatvė. O aš - dar viena mažutė, joje pasiklydusi smiltelė.
Gyventojų ir senienų pilnas butas, apleistas, nejaukus. Keisti jo gyventojai, visi iki vieno patologiškai nenormalūs: žiaurūs, grubūs, pikti ir kvaili. Ir kažkur šiame Aribau gatvės buto chaose ir pilkoje, karo nuskurdintoje Barselonoje stovi jaunutė Andrėja, kuri stengiasi atsiriboti nuo grobuoniškų giminaičių. 

Iš pradžių rodosi, kad knygoje trūksta pačios Andrėjos, jos personažo išvystymo, tačiau ji - tarsi stebėtoja, siurbianti gyvenimą į save ir besistengianti tokioje aplinkoje išlikti savimi, tiksliau, surasti save: kas ji ir ko nori. 

Patiko knygos stilius: poetiškas, tačiau nebanalus, nesentimentalus.

Nors knyga parašyta 5-ajame dešimtmetyje, ji visiškai nesenamadiška, aktualumo nepraranda ir dabar. Ne veltui ši knyga išleista jau daugybę kartų įvairiomis kalbomis. Tą, kas aprašoma, pajautė kiekvienas studentas: universitetas, didmiestis, pabėgimas nuo tėvų, bendrabutis, o gal gal giminaičių butas, kur esi ne itin laukiamas, menka stipendija, gyvenimas pusbadžiu, nauji draugai, nauji priešai, meilės ir nusivylimai, studijos, vakarėliai, koncertai, spektakliai, pirmasis darbas... 

Neatmetu galimybės, kad knygą kada nors skaitysiu dar kartą. Ir todėl, kad šįkart skaičiau kažkaip padrikai,  ir todėl, kad tai gera knyga.

Mano įvertinimas: tarp 4 ir 5 iš max. 5 

Leidykla: "Versus Aureus"
Leidimo metai: 2007
Originalo metai: 1944
Originalo pavadinimas: "Nada"
Puslapių: 312
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Kaip tik esu įsibėgėjau skaityti šią knygą (kokį ketvirtadalį suskaičiau). Kol kas įspūdis toks dviprasmiškas - lyg ir patinka, bet lyg ir nervina, lyg ir įdomu, kas ten toliau bus, bet skaitymas ne taip lengvai "slysta" kaip norėčiau. Na, matysiu, kaip čia man bus. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Viena mėgstamiausių mano knygų. Puiki.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.