Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų", arba Knyga lietuviškai nebekalbančiam lietuviui

Jau manęs istorijomis apie tremtį tikrai niekas nenustebins. Esu iš tremtinių šeimos, patyrusios visus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos bendravimo nesklandumus: nuo Raudonosios armijos iki  partizaninio karo bei tremties. Ir aš kalbu ne tik apie ištremtus senelius ar prosenelius. Net mano tėvo, tikro lietuvio pagal kraują ir įsitikinimus, pase yra užrašyta gimimo vieta: Rusija, Jekaterinburgas. Vaikystėje mokykloje, kai reikėdavo nurodyti tėvų gimimo datas ir vietas, manęs klausdavo: tai tavo tėtis rusas? Ne, lietuvis patriotas.

Taip kad Rūtos Šepetys romanas manęs nenustebino. Ir dar tas neišradingas tekstas: iš pat pradžių pradėjo erzinti ta pernelyg paprasta kalba, bet paskui prisiminiau, kad knyga skirta paaugliams, o dar rašyta angliškai. Išverstas į lietuvių kalbą tekstas galutinai nuskurdo ir priminė paprastų, neišsimokslinusių žmonių rašytus atsiminimus: "Mus vežė gyvuliniais vagonais. Lavonus mesdavome pro vagono duris. Gyvenome žeminėse."

Matyt rašytoja ir atkartojo tai, ką ir kaip jai pasakojo buvę tremtiniai. Neišradinga ir personažų kalba: rusai, realybėje galintys keiktis taip, kad iš gėdos raitytųsi ir Skrajojančio Olando bocmano ausys, šioje knygoje pasitenkina beskoniu "Davai"...

Sausokus aprašymus keičia šiek tiek gyvesni personažų santykiai: tėvų ir vaikų bendravimas, užsimezganti meilė, neapykanta, patriotizmas. Tiesa, ir čia personažų portretai nelabai natūralūs, vadovėliniai: tokie tikri lietuviai, patriotai iki kaulų čiulpų, tyri, rūpestingi, nepasiduodantys, Pilėnų gyventojams gėdos nedarantys. 

Turiu pripažinti, kad vis dėlto vaizdai gana tikroviški, realūs: gyvuliniai vagonai, barakai, jurtos, Sibiro  stepės ir ledynai, vaizdai, naktiniai NKVD apsilankymai... 

R. Č. nuotr. 
- Mums reikia laiko susiruošti. Iš ryto būsime pasirengę, - kalbėjo mama. 
- Dvidešimt minučių, arba ryto nesulauksit! - atšovė karininkas. 
- Prašom tyliau, aš turiu vaikų, - sušnibždėjo mama. 
- Dvidešimt minučių, - dar sykį užriaumojo karininkas. Paskui sviedė smilkstančią nuorūką ant išblizgintų mūsų kambario grindų ir sutrynė ją bato nosimi. 
Mes irgi turėjome tapti nuorūkomis. 
Pats siužetas, tiesa, visai paprastas, ganėtinai lengvai nuspėjamas. Nors pabaiga ne tokia jau happy end'iška, kaip rašė kai kurie tinklaraštininkai. Tikroviška. Knygą suskaičiau labai greitai, turbūt dėl tos paprastos kalbos ir nesunkaus emocinio krūvio. Pagailėjo rašytoja savo būsimų skaitytojų paauglių ir pateikė romaną-istorijos vadovėlį. Meninės vertės aš čia mažai randu, tačiau Lietuvos istorijos pavyzdžių - apstu.

Vis dėl to gerbiu rašytoją, kad ėmėsi šios temos. Rodos, romanų tremties tema ne kažin ką ir teturim. Galbūt šis romanas nenustebins Lietuvos lietuvių, bet supažindins su tolima, nelabai žinoma, nelabai mylima protėvių žeme kokį Amerikos ar Argentinos trečios ketvirtos kartos lietuvį emigrantą, kuris ir "Labas" temoka pasakyti su kraupiu akcentu. Ar prarastosios kartos Norvegijos lietuviuką, kuris jau norvegiškai geriau kalba nei lietuviškai.

Mano vertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2011
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "Between Shades Of Gray"
Puslapių: 336
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Visu emigruojanciu zmoniu problema - issaugoti lietuviskuma ir perduoti ji sekanciai kartai. Vaikai imlus, jie labai greitai apsipranta kitaip kalbancioj aplinkoj, lietuvisku darzeliu , bent jau Bergene (Norvegija), nera. Tevu praleistas laikas su vaikais trumpas: visi dirba, reikia isitvirtinti svetimoj saly, ir net nepastebi kaip vaikai nustoja kalbeti lietuviskai...

    AtsakytiPanaikinti
  2. tai kad ir suaugusiems pabuvus ilgiau užsieny, atsiranda tas "eeemm.." akcentas: ar iš mandrumo, ar iš pernelyg greito adaptavimosi, ar iš to, kad mažai sava kalba kalbama, jei aplink lietuvių mažai. ta vat ir reikia visokių sekmadieninių mokyklėlių, lietuviškų darželių/mokyklų, susibūrimų...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nebūtina gyventi svetur, kad perimtum tą jų akcentą :) Man pusmetį teko dirbti Lietuvoje su britais, kasdien bendraujant anglų kalba, tai iki šiol man sako, kad kalbu su britišku akcentu :)
    Po tavo atsiliepimo, nulėkiau prie savo knygų lentynos ir pavarčiau šią knygą. Galvojau dar imti, bet tegul laukia savo eilės. Ir taip ilgai skaitau dvi pradėtas knygas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. kai neturėsi ką beskaityt, kai gausis pertraukėlė tarp norimų perskaityt knygų, tai galėsi ir šios imtis, nes ji tikrai nebuvo tokia "oi, kokia knyga, kaip aš be jos iki šiol gyvenau"...

      Panaikinti
  4. Man ši knyga tikrai patiko :)Kai kurias vietas skaitydama netgi verkiau, o tai jau tikrai nutinka. Rekomendavau paskaityti netgi keliems savo draugams. Jiems ji irgi patiko :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Labai lengvai skaitoma. Nors nesukrėtė ši knyga iki sielos gelmių, bet sukėlė norą paieškoti daugiau knygų apie tremtinius..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Siūlau D. Grinkevičiūtės "Lietuvius prie Laptevų jūros"

      Panaikinti
  6. O aš balsu raudojau, kai knygos pabaigoje mirė mergaitės ir berniuko mama. Man skaudi ta tematika.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Khaled Hosseini "Tūkstantis saulių skaisčių", arba Saulė, užtemdyta talibų

Khaleid Hosseini "Tūkstantis saulių skaisčių" - sodrus, tirštas, dramatiškas romanas apie musulmonišką pasaulį.

Magdalena Komorowska "Sugrįžimas į Žemaitiją", arba Prarastoji Lietuva

Su Magdalenos Komorowskos atsiminimų knyga "Sugrįžimas į Žemaitiją" tęsiu pažintį su kitokia - dingusia - Lietuva, pradėta su R. Laužiko  "Istorine Lietuvos virtuve" .