Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru", arba Vieną kartą XVII amžiaus Olandijoje

Senokai buvau bibliotekoje, bet vieną vakarą ėjau į koncertą, dar buvo likę laiko, tad užsukau į biblioteką, ir į rankas papuolė Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru". Pradėjau skaityti dar prieš koncertą, o paskui vakare pasiėmiau prieš miegą paskaityt - na, porą puslapių... Taip visą ir perskaičiau beveik iki keturių ryto.

Nuostabi, įtraukianti knyga. Skaitai ir nesinori padėti į šalį. 

Tai istorija apie Olandijos miestą Delftą, apie dailininką Janą Vermerį, apie jo paveikslus, ypač tą vieną - ypatingąjį - "Merginą su perlo auskaru". Šis paveikslas man patrauklesnis už Leonardo da Vinčio "Moną Lizą". Ir paslapčių jis turi bemaž tiek pat: kas toji mergina? Ir ką ji slepia? Kodėl rudais tarnaitės rūbais apsirengusi mergina segi perlo auksarus? Ir kodėl olandė dėvi ne tradicinį kyką, o keistai surištą galvos apdangalą? Į ką ji žiūri aistringai praverta burna?

T. Chevalier apipynė šį paveikslą šalutinėmis istorijomis: miesto ir jo gyventojų, tarnaitės Grėtės, jos šeimos, dailininko Vermerio namų... 

Tai ne tik vieno paveikslo istorija. Iš užuominų, aprašymų, nuotrupų, rodos, kartais nereikšmingų sakinių lipdomas pilnas to laikmečio Olandijos vaizdas, atskleidžiami to meto papročiai, taisyklės, ryškiai vaizduojamas miesto gyvenimas: dirbtuvės, turgaus aikštės, bažnyčios...
R. Č. nuotr.
Perėjusi tiltą, kertantį kanalą, patekau į atvirą Turgaus aikštės erdvę, netgi paprastą dieną pilną žmonių. Jie skubėjo įvairiausiais reikalais - nusipirkti mėsos į prekyvietę, duonos pas kepėją, nešėsi statines pasverti į svėryklą. Šen ir ten su tėvų pavedimais bėgo vaikai, mokiniai skubinosi pas meistrus, o kambarinės - pas savo šeimininkus. Dardėjo per akmenis arklių traukiami vežimai. Man iš dešinės stūksojo miesto rotušė paauksuotu fasadu ir balto marmuro plokštėmis, einančiomis žemyn nuo atraminių akmenų virš langų. Kairėje matėsi Naujoji bažnyčia, kurioje prieš šešerius metus aš buvau pakrikštyta. Jos aukštas siauras bokštas man priminė akmeninį paukščių narvelį. Kartą tėvas mus buvo užsivedęs į to bokšto viršūnę. Niekada nepamiršiu mums po kojomis atsivėrusio Delfto vaizdo su siaurais plytų namukais ir miesto vartais, sykiu ir mažyčiais, ir didingais. 
Ir, tiesą pasakius, čia svarbiausias ne paveikslas, o Grėtės istorija. Jei ji būtų gimusi šiais laikais, būtų fotografijos ar dailės studentė, o tais laikais - tik keista mergina su nulemtu tarnaitės ir būsimos kažkieno žmonos, o gal meilužės likimu, gyvenanti taisyklių suvaržytoje, protestantiškoje XVII amžiaus Olandijoje. 

Patiko rašytojos sugebėjimas nupiešti pilną vaizdą, aprašyti smulkmenas ir detales, neįkyriai, lyg tarp kitko, mokėjimas išvystyti intrigą, motyvų pakartojimas, kurie suriša kelias istorijas į vieną nuostabią, ryškią knygą.

Pagal knygą pastatytas puikus filmas, kurį mačiau prieš keletą metų. Mačiau senokai, pamenu, kad labai patiko, nors dabar, skaitant knygą, viskas rodėsi sklandžiau - filmo kūrėjai išmetė kelias šalutines istorijas, kurios istoriją darė aiškesnę.


Knyga mane velniškai įtraukė ir patiko. Ar yra trūkumų? Tikriausiai... Bet nebuvo kada jų ieškoti. Ir nenoriu atrasti. 

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 1999

Originalo pavadinimas: "Girl With A Pearl Earring"
Puslapių: 224
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Man ši knyga irgi labai patiko (ir net turiu). Beje, kaip ir dauguma kitų šios autorės knygų.

    Pastebėjau, kad skaitai Carmen Laforet knygą. Įdomu, kokie bus įspūdžiai apie ją. Tik vienas pastebėjimas: aš skaičiau dar sovietmečiu leistą knygą, kuri vadinosi "Niekas". Kitaip sakant, ispaniškas pavadinimas "Nada" buvo išverstas į lietuvių kalbą. Man tas vertimas pasirodė prasmingesnis nei dabartinis pavadinimas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "nada" kol kas man daro gerą įspūdį, nors dar nedaug teperskaičiau. o šiaip neverstas pavadinimas man labiau patinka - daugiau šarmo. kadangi tas žodis puikiai žinomas daug kam, toks kaip multikultūrinis, tad, man rodos, nieko baisaus, kad neišvertė.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai labai gera knyga. Ieškau aš jos visur nusipirkt, kad savo turėti...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...