Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Amelie Nothomb "Alkio biografija", arba Dienoraščio išplėša

Perskaičiau "Alkio biografiją" ir tyčia palūkėjau kurį laiką prieš rašydama įrašą. Pasitvirtino tai, ką kažkur giliai jaučiau skaitydama - kad tekstas nepaliks jokio gilesnio ir ilgalaikio jausmo.

Autobiografinėje knygoje rašytoja Amelie Nothomb prisimena savo vaikystę - diplomato šeimoje gimusi mergaitė keliauja iš vienos šalies į kitą: Japoniją, Kiniją, Birmą, Ameriką. Kultūriniai skirtumai, fiziologinės mažos mergaitės problemos: nenumaldomas alkis, troškulys, o prie viso to - aštrus protas, ne tik maisto, bet ir žinių alkis.

Rodos, tekstas įdomus, autorė guvaus proto, mintys aiškios, įdomios įžvalgos. Pavyzdžiui:

R. Č. nuotr.
Vienintelis tikras dalykas, kad vaizduodamas valgius, dailininkas (skulptorius, tapytojas) renkasi retus, o ne įprastus patiekalus. Tarkim, buvo įrodyta, kad Lasko žmonės maitinosi vien tik šiaurės elnių mėsa, o šiaurės elnio atvaizdų nėra ant nuostabių katedros sienų. Amžinas žmogaus sielos nedėkingumas - jis linkęs šlovinti sodines startas ir omarus, o ne duoną, kuriai jis skolingas už gyvybę.
Trumpai tariant, Okeanijos gyventojai tiek daug vaizdavo diaskorėjas todėl, kad tai buvo šventinis patiekalas, ir todėl, kad buvo sunku išauginti šiuos šakniagumbius. Jei bulvės pas mus būtų retenybė, valgyti jų košę būtų snobiška.
Autorė sutapatina kūno ir žinių alkį. Pasak autorės, alkis yra veiksmo variklis. Aš vis svarstydavau, kodėl tose šalyse, kuriose palankus, šiltas klimatas ir maisto bei naudingų iškasenų gausa, civilizacija yra mažiau išsivysčiusi. Pavyzdžiui, Afrikos šalys. Jų gyventojams nereikia dėl nieko stengtis: miega kūnas, miega ir protas. O atšiauraus klimato šalių gyventojai, kuriems žemę reikia išsikovoti iš akmenų, uolų ar įšalo, turi susikūrę aukštą pragyvenimo lygį: Islandija, Skandinavija, na, kad ir mes, lietuviai.

Tačiau knyga per trumpa, per daug asmeniškumų, per mažai (man) aktualių temų, daug verkšlenimo, temos neišplėstos. Tos pavadinime žadėtos alkio biografijos tik užuominos, tai daugiau autorės bulimijos ir anoreksijos iškankinto kūno biografija. Knyga - tarsi keli išplėšti dienoraščio puslapiai, kuriuos rašytoja sumanė išleisti. O dienoraščiai, tiek svetimi, tiek savi, man neįdomūs.

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 2004
Originalo pavadinimas: "Biographie de la faim"
Puslapių: 200
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".