Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Imogen Edwards-Jones ir Anonimai "Babilono oro linijos", arba Ištvirkėlių oro linijos

Kai keliauji lėktuvu, matai tik nudailintą skrydžio fasadą: blizgančius lėktuvus, sklandžiai dirbančias registratores, ramiai takeliu į nežinią išslenkantį bagažą, besišypsančius stiuardus... Kas iš tikrųjų vyksta už durų su ženklu "Pašaliniams įeiti draudžiama"? Kas per tipai keliauja lėktuvais ir juose dirba?

Buvo įdomu paskaityti apie skrydžių sistemą - apie tai, kaip realiai dirbama. Suvokiau, kad kitapus boarding desk'o - ne robotai, o žmonės. Jie gali būti  neišsimiegoję, pagiringi, suirzę... Ir ačiū už porą patarimų, kaip jų nesuerzinti dar labiau.

Knygoje matome registratoriaus darbo dieną: nuo ankstyvo ryto darbe iki vakarėlio su kolegomis naktį. Aprašyta registratorių darbo kasdienybė: keleivių ir bagažo registravimas, įlaipinimas, išlaipinimas. Dar šiek tiek apie kontrabandą, nelegalus, gyvūnų gabenimą.  Apie pilotų ir stiuardesių darbo specifiką. Dar apie savaimines mirtis lėktuvuose, lavonus, seksą lėktuvo tualete, nevaldomus keleivius ir t.t.

R. Č. nuotr. 
- Toji jūsų tolimųjų skrydžių šutvė visada gadina mums gyvenimą kokiais nors numirėliais, - sako Teris, vyresnis ir raudonesnis iš jų abiejų. - Pagal mano teoriją, jam pritrūko oro. Užplėšiat šildymą iki dvidešimt šešių laipsnių, kad tie visi benkartai užmigtų, o paskui taupydami degalus sumažinate deguonies normą ir dar stebitės, kad kai kurie pakrato kojas, o kiti kimba vienas kitam į atlapus ir daužosi tol, kol išmuša dūšią. 
Autorė ir anonimai atskleidė toli gražu ne visą nematomąją oro linijų darbo pusę. Liko nepaliesti technikai, bagažo skyriaus darbuotojai, skrydžio kontrolės operatoriai (apie pastaruosius pažiūrėkite filmą "Pushing Tin") ir t.t. Pati galėčiau papasakoti keletų istorijų daugiau nei parašė autorė, nors perskaičiau ir keletą nežinotų faktų. 

Matyt, ne viską galima išdėstyti atvirai - kam kelti paniką? Juk ir taip kelionės lėktuvu yra tarsi po padidinimo stiklu  - jų bijoma labiau nei kelionių traukiniais ar automobiliais. O juk realūs faktai ir skaičiai rodo, kad skrydžiai - saugiausias keliavimo būdas, traukinių ar automobilių avarijų pasitaiko daug daugiau. 

Iš esmės knygoje rašoma apie be saiko geriančius ir ištvirkaujančius oro linijų darbuotojus. Galbūt tikrai taip jie atsipalaiduoja po sunkaus darbo, bet gal buvo galima rašyti mažiau apie vėmimus ir orgijas. 

Nors velnias žino, kas padeda oro linijų darbuotojams išeiti iš darbinės būsenos. Gal iš tiesų tai, kas parašyta, yra gryna tiesa. Po ilgų ir sunkių skrydžių tikrai galima įžiūrėti išsekimą stiuardų veiduose, net darbinės šypsenos išnykusios - likęs tik pavargęs šypsnys atsisveikinant. 

 Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2010
Originalo metai: 2005
Originalo pavadinimas: "Air Babylon"
Puslapių: 319
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. mane si knyga isvargino - kalbos (o gal vertimo) stilistika, taip pat pamineti vemimai ir orgijos. visgi norejosi suzinoti daugiau apie lektuvu personalo darbo specifika ir tai buvo vienintelis dalykas, motyvaves skaityti iki galo. Bet kai pagrindinis herojus yra pavarges ir visi ivykiai atrodo ji vargina dar labiau, tada nori nenori, pradedu galvot apie tai, kad geriau jis issimiegotu ir tada 'rasytu' toliau...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sutinku su Kristina, knyga parasyta tarsi va katik atidirbus tokia 24val. pamaina. Nuobodzia tarsi ir negalima ja pavadinti, bet pavargau ja skaitydama.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".