Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Imogen Edwards-Jones ir Anonimai "Babilono oro linijos", arba Ištvirkėlių oro linijos

Kai keliauji lėktuvu, matai tik nudailintą skrydžio fasadą: blizgančius lėktuvus, sklandžiai dirbančias registratores, ramiai takeliu į nežinią išslenkantį bagažą, besišypsančius stiuardus... Kas iš tikrųjų vyksta už durų su ženklu "Pašaliniams įeiti draudžiama"? Kas per tipai keliauja lėktuvais ir juose dirba?

Buvo įdomu paskaityti apie skrydžių sistemą - apie tai, kaip realiai dirbama. Suvokiau, kad kitapus boarding desk'o - ne robotai, o žmonės. Jie gali būti  neišsimiegoję, pagiringi, suirzę... Ir ačiū už porą patarimų, kaip jų nesuerzinti dar labiau.

Knygoje matome registratoriaus darbo dieną: nuo ankstyvo ryto darbe iki vakarėlio su kolegomis naktį. Aprašyta registratorių darbo kasdienybė: keleivių ir bagažo registravimas, įlaipinimas, išlaipinimas. Dar šiek tiek apie kontrabandą, nelegalus, gyvūnų gabenimą.  Apie pilotų ir stiuardesių darbo specifiką. Dar apie savaimines mirtis lėktuvuose, lavonus, seksą lėktuvo tualete, nevaldomus keleivius ir t.t.

R. Č. nuotr. 
- Toji jūsų tolimųjų skrydžių šutvė visada gadina mums gyvenimą kokiais nors numirėliais, - sako Teris, vyresnis ir raudonesnis iš jų abiejų. - Pagal mano teoriją, jam pritrūko oro. Užplėšiat šildymą iki dvidešimt šešių laipsnių, kad tie visi benkartai užmigtų, o paskui taupydami degalus sumažinate deguonies normą ir dar stebitės, kad kai kurie pakrato kojas, o kiti kimba vienas kitam į atlapus ir daužosi tol, kol išmuša dūšią. 
Autorė ir anonimai atskleidė toli gražu ne visą nematomąją oro linijų darbo pusę. Liko nepaliesti technikai, bagažo skyriaus darbuotojai, skrydžio kontrolės operatoriai (apie pastaruosius pažiūrėkite filmą "Pushing Tin") ir t.t. Pati galėčiau papasakoti keletų istorijų daugiau nei parašė autorė, nors perskaičiau ir keletą nežinotų faktų. 

Matyt, ne viską galima išdėstyti atvirai - kam kelti paniką? Juk ir taip kelionės lėktuvu yra tarsi po padidinimo stiklu  - jų bijoma labiau nei kelionių traukiniais ar automobiliais. O juk realūs faktai ir skaičiai rodo, kad skrydžiai - saugiausias keliavimo būdas, traukinių ar automobilių avarijų pasitaiko daug daugiau. 

Iš esmės knygoje rašoma apie be saiko geriančius ir ištvirkaujančius oro linijų darbuotojus. Galbūt tikrai taip jie atsipalaiduoja po sunkaus darbo, bet gal buvo galima rašyti mažiau apie vėmimus ir orgijas. 

Nors velnias žino, kas padeda oro linijų darbuotojams išeiti iš darbinės būsenos. Gal iš tiesų tai, kas parašyta, yra gryna tiesa. Po ilgų ir sunkių skrydžių tikrai galima įžiūrėti išsekimą stiuardų veiduose, net darbinės šypsenos išnykusios - likęs tik pavargęs šypsnys atsisveikinant. 

 Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2010
Originalo metai: 2005
Originalo pavadinimas: "Air Babylon"
Puslapių: 319
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. mane si knyga isvargino - kalbos (o gal vertimo) stilistika, taip pat pamineti vemimai ir orgijos. visgi norejosi suzinoti daugiau apie lektuvu personalo darbo specifika ir tai buvo vienintelis dalykas, motyvaves skaityti iki galo. Bet kai pagrindinis herojus yra pavarges ir visi ivykiai atrodo ji vargina dar labiau, tada nori nenori, pradedu galvot apie tai, kad geriau jis issimiegotu ir tada 'rasytu' toliau...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sutinku su Kristina, knyga parasyta tarsi va katik atidirbus tokia 24val. pamaina. Nuobodzia tarsi ir negalima ja pavadinti, bet pavargau ja skaitydama.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...