Rokas Flick "Šiaurės Sachara", arba Prūsijos karalystės žlugimas

Taip nuobodžiai prasidedančio romano turbūt dar neteko skaityti... Štai ką rašo Rokas Flick antrojoje knygos pastraipoje: "Vienas senovės prūsų, ankstyvųjų šio krašto gyventojų baltų, buvo vadinamos Aistmarėmis. Šis gėlas 838 kv. km ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę..." Ir taip toliau, ir panašiai apie Kuršių neriją - Šiaurės Sacharą...

Čia romanas ar geografijos-istorijos vadovėlis? Nes autorius vis įkiša sausų geografinių ir istorinių duomenų į tekstą. Kartais šiaip parašo, kartais įdeda į personažų lūpas, bet tai skamba taip nenatūraliai, kad, rodos, tekstas nurašytas nuo enciklopedijos. Tokius duomenis buvo galima pateikti autoriaus žodyje, epiloge ar priede. 

O ir šiaip visam romanui turiu priekaištų: siužetas gana neblogas, tačiau įvilktas į netalentingą, neišlavintą kalbą. Gaila, galėjo būti tikrai įdomi epopėja apie tragišką Klaipėdos krašto, Prūsijos ir Kuršių nerijos istoriją, ko ir tikėjosi autorius - lietuvis su vokiškomis šaknimis (o gal Lietuvos vokietis).

R. Č. nuotr. 

Laikas būtų grįžti į tėviškę prie Kuršių marių, - mąstė Ansas. - Man iki gyvo kaulo įkyrėjo šis kalvotas, vynuogynais apaugęs kraštas. Bloga darosi nuo tų smalsių, neapykantos kupinų Bendorfo prancūzų žvilgsnių. Praeiti negali, kai ant šaligatvio susispietę, nieko rimtesnio nenusitveriantys, tik tuščiai liežuviais plakantys dykaduoniai aptarinėja. Labai pasiilgau saviškių - mažakalbių, žuvimis trenkiančių Nidos žvejų. Pasiilgau pilkšvo dangaus, žemai virš marių slenkančių debesų ir ryto migloje iš uosto į žūklę išplaukiančių laivų. Pasiilgau negailestingai kaukiančio šiaurės vėjo ir pilkų kopų, biraus smėlio, kuris lenda pro visus plyšius, girgžda tarp sukąstų dantų. Ir saulės, ne tokios įkyrios kaip čia, o švelniai glostančios savo spinduliais išvargusį kūną pučiant gaiviam, drėgnam marių vėjui.

Deja, geras romanas išeitų, jei būtų perrašytas iš naujo. Išėjo tas, kas išėjo: silpnas romanas su didelėmis pretenzijomis. 

Daugiausia priekaištų turiu kalbai (tai ne grožinės literatūros kalba, tai rajoninio laikraščio žurnalisto rašliava), taip pat personažų paveikslams. Visi vienodi ir kalba taip pat: ar tai būtų Karaliaučiaus inteligentas, ar neišsimokslinęs žvejys. Pasak autoriaus, lietuvininkas žvejys, neragavęs mokslų, pasaulio beveik nematęs, žvilgtelėjęs į naujagimį sako taip: "Tikrai vykęs gražuolės prūsės Urtės ir simpatiškojo prancūzo Mišelio meilės vaisius." Pasak manęs, jis būtų sakęs maždaug taip: "Gerai pasidarbavo tas varliaėdis."  

Nekalba žmonės taip, kaip mus bando įtikinti autorius: visų personažų kalba negyva ir dirbtinė. Taip pat ir aprašymai: beveik nėra skirtumo, ar rašytojas vaizduoja prancūzo ir prūsaitės meilę, ar Hitlerio apsilankymą Klaipėdoje. Taip sausai ir į žodžius gyvybės neįdėdami rašo ekonomistai - tai ir yra tikroji autoriaus profesija.

Dar kas smarkiai man užkliuvo: pornografiniai intarpai, iškrintantys iš konteksto, įlipdyti dirbtinai... Kam jie skirti? Pikantiškumui suteikti, vidutinio amžiaus krizei nuolaidžiauti ar rašytojo seksualinėms fantazijoms patenkinti? 

Bet nepikta ant šios knygos, tik gaila. Velniškai. Aprašomas kraštas - Prūsijos karalystė - nusipelnė talentingesnių romanų nei šis. Juk ir R. Flick pasiūlytas siužetas įdomus: menininko Martyno Lukeito, prancūzo ir prūsės sūnaus, gyvenimas, besitęsiantis per Kuršių neriją, Lotaringiją, Berlyną, Karaliaučių, Gumbinę, Memelį... Tįstantis per metus, pilnus istorinių įvykių: dviejų pasaulinių karų, Prūsijos žlugimo... Deja, nuogo siužeto neužtenka. Bent jau man... Tiesa, kas visiškai nieko apie šį kraštą nežino, tam būtų pravartu paskaityti šią knygą - Prūsijos karalystės istorija ir likimas čia pateiktas tikrai gerai. 

Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Tyto alba"

Leidimo metai: 2010

Originalo metai: 2010

Puslapių: 426

Knyga: iš bibliotekos

Kainavo: 0 Lt