Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Anchee Min "Tapti ponia Mao", arba Baltųjų kaulų demonė

Anchee Min knyga "Tapti ponia Mao" atskleidė protu nesuvokiamos komunistinės Kinijos pasaulį: su uniformomis, griežtomis taisyklėmis, draudimais ir žiaurumais. Dviprasmiškos mintys lydi po skaitymo: ir patiko, ir nelabai.

Rašytoja atliko didžiulį darbą: chronologine tvarka atkūrė Kinijos komunistų partijos lyderio Mao Dzeduno žmonos gyvenimą. Ir nutapė ryškų, aštrų portretą.

Beširdė? Žiauri? Grobuoniška? Taip. Tačiau tuo pačiu metu: drąsi, nepasiduodanti, bebaimė, ryžtinga. Tikra imperatorienė. Verta Mao vardo. Jie - lygiaverčiai partneriai.

Puikus ir išsamus ponios Mao paveikslas - kinės mergaitės gyvenimo kelias, prasidedantis ne itin jaukiuose, smurtaujančio ir girtuokliaujančio tėvo namuose. Graži, užsispyrusi, opera ir aktoryste besidominti mergina, susižavėjusi Mao Dzedunu, virsta "baltųjų kaulų demone", žudančia jai neįtikusius pavaldinius ir žiaurumu varginančia šalį. 


R. Č. nuotr. 
Dusdama nuo dūmų Lang Ping žiūrėjo, kaip dega ir pelenais virsta paskutiniai dokumentai. Mao nusivilko švarką, apgaubė jos pečius, palydėjo į savo automobilį, o tuo tarpu Mažasis Drakonas ir sargybiniai griovė olą - nutraukė užuolaidas, sulaužė baldus, sudaužė vandens ąsočius. Nieko tau, Čiank Kaišekai, nepaliksime! Ničnieko! 
Sėdėdama šalia mylimojo mergina pagalvojo, kad jos gyvenimas - tarsi opera. Priešais jos akis plaukė vaizdai. Įsivaizduojamoje scenoje Mao tapo to meto Šango karaliumi, o ji - jo mylimąja, Ledi Judzi. Lan Ping regėjo save, sekančią paskui karalių. Nuo pat vaikystės jos svajonė buvo suvaidinti Ledi Judzi. Ji taip mėgo operą "Sudie, mano sugulove". Mergaitei taip patiko scena, kai Judzi, apsirengusi nuostabią šilko suknelę, užsidėjusi perlais puoštą skrybėlę, įrodydama savo meilę karaliui jam matant nusiduria. 
Ponios Mao sumanytas perversmas dailiu vardu - kultūrinė revoliucija - iš esmės buvo senųjų tradicijų laužymas, inteligentų žudymas ir liaudies nardinimas į neišsimokslinimą ir tamsumą. 

Nors siužetas tikrai įdomus, ypač besidomintiems istorija ir politika, tačiau kartais knyga buvo sausoka, nuobodi, antroje knygos dalyje politinės peripetijos pradėjo varginti. 

Ne itin patiko ir dėstymo būdas su dviem pasakotojomis: įvykius pasakoja ir rašytoja, ir neva pati ponia Mao. Vieną pastraipą pasakoja rašytoja, žvelgdama į įvykius iš šono, kitą - keičiasi pasakotoja ir viskas dėstoma pirmuoju asmeniu. Man tai trukdė pasinerti į tekstą. Taip pat kartais koją kišo ir į tekstą įpinti ir man nesuprantami rytietiški simboliai: "be tavęs aš tik valgomosios lazdelės". Ką po galais tai reiškia? 

Žodžiu, tai nebuvo lengvas pasiskaitymas: tiek tema, tiek stilius vertė skaityti įdėmiau ir lėčiau, nei paprastai aš skaitau.

Būtina sąlyga skaitantiems šią knygą - žinoti, kas yra Mao Dzedunas. Kam istorija ir Rytai neįdomūs, tam vargu ar ši knyga patiks.

 Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 335
Originalo metai: 2001
Originalo pavadinimas: "Becoming Madame Mao"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 10 Lt 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.