Suprantu, kodėl Niko Kazandzakio knyga "Graikas Zorba" yra laikoma klasika, kodėl sulaukė ekranizacijų bei teatrinių pastatymų. Tai labai ryški knyga: sodrus tekstas, ryškūs charakteriai, spalvinga Kretos valstiečių ir darbininkų aplinka. Tačiau kaip kartais būna su klasika: supranti knygos vertę, bet ji tavęs vis tiek nepasiekia.
Sodri, ryški, talentinga kalba - štai kuo džiaugiausi šioje knygoje. Sudėtingi sakiniai, gausus žodynas, įmantrūs, retai vartojami žodžiai, kurių netgi prasmės kartais nežinojau. Štai ko dažnai pasiilgstu šiuolaikinėje, jaunų rašytojų literatūroje, skaitydama trūkinėjantį, paprastą, paviršutinišką tekstą.
Bet lazda turi du galus, taip ir čia. Tų kalbų jau darėsi per daug: visi tik mąsto, kontempliuoja apie gyvenimą ir jo prasmę. Tos tuščios kalbėsenos tiek daug, kad įvykiai joje pasimeta, o jų čia tikrai daug: nužudymai, gaisrai, šachtų griuvimai ir t.t. Štai tos kontempliacijos ir atstūmė mane nuo šios knygos. Yra ir netikslumų: rašytojas vadina pagrindinį herojų - Zorbą - neišsilavinusiu darbininku, bet tas neišsilavinęs darbininkas rašo laišką, kuris išsitempia per devynis puslapius.
Knygos centre - Aleksis Zorba, pagyvenęs, patyręs graikas. Aistringas keliautojas, mergišius, šokėjas, muzikantas, darbininkas. Turįs savo zorbišką filosofiją: susijusią su gamta, instinktais, malonumais. Na, toks graikiškas V. Krėvės Raganius.
 |
R. Č. nuotr.
Aš vėl pakabinau lempą į vietą ir žiūrėjau, kaip dirba Zorba. Jis buvo visiškai užsimiršęs, pasinėręs tik į savo darbą, susiliejęs su žeme, su kirstuvu ir anglimis. Su plaktuku ir vinimis jis buvo suaugęs į vieną kūną ir kovojo su mediena. Kovojo su štolnės lubomis, kurios vis labiau linko. Kovojo su visu kalnu, norėdamas jėga ir gudrumu išplėšti iš jo anglis. Zorba labai gerai jautė medžiagą ir niekada neprašaudavo pro šalį. Kirsdavo ten, kur ji būdavo silpniausia ir lengviausiai įveikiama. Ir kai dabar mačiau jį pajuodusį, aptekusį anglies dulkėmis - blizgėjo tik akių baltymai, - jis man atrodė tarsi užsimaskavęs anglimis, pats pavirtęs į anglį, kad galėtų nepastebėtas prisėlinti arčiau priešo ir pulti jo įtvirtinimus.
|
O štai pasakotojo paveikslas, palyginus su Zorba, visai blankus ir nekeliantis (bent jau man) susižavėjimo: baltarankis, kažkoks nepavykusio rašytojo ir verslininko pavyzdys, kai aplink putoja darbas, jis vaikštinėja po apylinkes, grožisi gamta, mąsto, svarsto... Ir jo praeitis bei darbas irgi labai neapbrėžti: minimi jo draugai, pasakyta, kad jie labai svarbūs, tačiau - kodėl? - neaišku. Jis rašo kažkokį traktatą, knygą, apie ką, kodėl tie tekstai tokie svarbūs? Kažkoks šis personažas mistifikuotas be pagrindo. Palyginus su gyvu, energingu Zorba, šis pasakotojas dvelkia negyvėliu.
Kai pasiėmiau knygą į rankas, mažiausiai tikėjausi, kad jame bus minimi socializmo principai ir erotika. Ką ten erotika, kai kuriuos vaizdus galima vadinti pornografiniais. Moterų šioje knygoje tikrai daug. Tiksliau Zorbos meilės nuotykių.
Labiausia nepatiko tema - toks patriarchalinio gyvenimo garbinimas. Lyg kokia vokiška moters gyvenimo maksima: Kinder, Kueche, Kirche (vaikai, virtuvė, bažnyčia)... Netgi tas pats Zorba, kuris neva gerbia moteris, gelbsti, iš esmės jomis naudojasi tiek, kiek jam pačiam reikia. Moterys skirtos jo aistroms tenkinti. Atsibodo viena, einu pas kitą...
Yra 7 dešimtmečio knygos ekranizacija:
Knygą perskaityti verta, ir tik po to paaiškės, patinka ji jums ar ne. Sulaukusi tinkamo skaitytojo, knyga galėtų pelnyti maksimumą balų, bet mano vertinimas tik toks. Ši knyga man pasirodė per daug senoviška. Kai pasensiu, galbūt skaitysiu dar kartą, gal tada ji man labiau atsivers.
Mano vertinimas: 3/5
Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 1978
Puslapių: 308
Originalo metai: 1946
Originalo pavadinimas: "Βίος και Πολιτεία του Αλέξη Ζορμπά" ("Aleksio Zorbos gyvenimas ir nuotykiai")
Knyga: iš bibliotekos knygų mainų lentynos
Kainavo: 0 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą