Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", arba Puslaukinė siela

Gera pradėti metus su puikia knyga: Arto Paasilinnos "Kaukiančiu malūnininku". 

Pagal siužetą, į pokarinį Suomijos kaimą atsikrausto keistuolis Gunaras Hutunenas, nusiperka malūną, imasi jį tvarkyti. Tačiau kaimo gyventojus trikdo keistas Gunaro būdas: štai, ima jis ir užkaukia nei iš šio, nei iš to, savo kaukimu gąsdina žmones ir kaimo šunis, talentingai mėgdžioja gyvūnus ir kaimiečius, o ir šiaip elgiasi savaip. Pagal gydytojus, Gunaro diagnozė - lengva neurastenija, pagal kaimiečius, tiesiog trenktas.

Jei šalia manęs apsigyventų koks kaukiantis kaimynas, turbūt ir aš nebūčiau tolerantiška. Ir dabar ne ką geriau: turiu kaimynus, nuolat leidžiančius "Pūko" radijo stotį. O ji tikrai nėra mano mylimiausia... Labai švelniai tariant...

Tačiau knygos tuo ir žavios, kad gali mylėti tokius personažus, kuriuos pamatęs tikrovėje pats pasukiotum pirštą prie galvos. Ir tas keistuolis, taisyklėms ir suvaržymams nepaklūstantis malūnininkas, tapo vienu iš mano mylimiausių personažų: po kareivio Šveiko ir plėšiko Hocenploco.


R. Č. nuotr.
Naktimis pakirdęs, Hutunenas žiūrėdavo į šviesų žvaigždėtą vasaros dangų ir tyliai sau niūniuodavo. Netrukus niūniavimas virto tykiu kauksmu, o paskui ankstesnysis galingas, laukinis staugsmas išsiveržė atsiskyrėliui iš gerklės. Jis ramino. Kaukdamas Hutunenas nebesijautė vienišas - klausėsi savo balso, kuris atrodė toks svetimas, it žvėries.
Tvankiomis dienomis bastydamasis palei pliką bekraštę pelkę Hutunenas staiga prisimindavo vaidinti miško žvėris, tuos pačius, kuriuos diena po dienos matė aplinkui ir kurių gyvenimą stebėjo pro žiūroną. Štai ims ir pasileis per durpyną ristele lyg mašalų spiečiaus genamas elnias, muistysis, prunkščios, baubdamas kapstys koja žemę. Kitą sykį išskleis sparnus ir mesis lėkti įnirtęs kaip laukinė žąsis, pasiekęs reikiamą aukštį pradings anapus miško ir vėl išnirs iš už Reutu kalvos, jau kita žąsis, atkišęs kojas nusileis į ežerėlį pelkyne, net dumblinas vanduo taškysis.
Tačiau tas laisvės pojūtis, tas suaugimas su gamta, ta puslaukinė siela neprivedė prie gero: supriešino su kaimo gyventojais, privertė pabuvoti psichiatrinėje ligoninėje, bėgti nuo policijos ir kareivių, įtūžusių kaimiečių, slapstytis miške...

Štai tokia kaina už buvimą savimi.

Labai patiko A. Paasilinnos stilius: toks lengvas, skaidrus, saikingai ironiškas. 

Ir pati knyga talentingai supinta: realistiški Suomijos kaimo vaizdai su trupučiu magiškojo realizmo. Knyga šmaikšti ir lengva, nespaudžianti smegenų, neužverčianti niūriomis mintimis, tačiau duodanti apie ką pamąstyti. Apie netoleranciją kitokiems, kokie jie bebūtų, apie draugystę, užuojautą.

Knygoje daug gamtos vaizdų, malūno aprašymų, puikiai pavaizduoti kaimo gyventojų santykiai, ryškūs personažai. Ieškosiu ir kitų rašytojo knygų, nes ši patiko velniškai. 

Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 229
Originalo metai: 1981
Originalo pavadinimas: "Ulvova mylläri"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 9 Lt

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...