Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Witi Ihimaera "Banginių vadeliotoja", arba Mergaitė, kalbanti su banginiais

Dar pernai perskaityta, bet dar neaprašyta ir jau primiršta knyga - Witi Ihimaeros "Banginių vadeliotoja". Skaityti, rodos, buvo įdomu, gražu, bet po savaitės galvoje nelabai kas beliko.

Ši Naujosios Zelandijos ir pirmojo maorių rašytojo W. Ihimaeros knyga paremta maorių legenda apie stebuklingą banginį, gebantį bendrauti su žmonėmis, ir jo raitelį - genties protėvį, įkūrėją.

Tačiau laikai anaiptol ne seni - šiuolaikiniai. Su motociklais, automobiliais, telefonais ir kitomis šiuolaikinio gyvenimo smulkmenomis. Maorių genties nariai, naudodamiesi šiais šiuolaikiniais atributais, tuo pačiu bando išsaugoti ir savo papročius. Savo esybę.

Šiuo metu maoriai gyvena Naujosios Zelandijos teritorijoje. Jų likimas panašus į indėnų, afrikiečių ar aborigenų. Juos netikėtai lyg potvynio banga užgriuvo šiuolaikinis pasaulis. Kaip sako autorius, gentys turėjo nugyventi tūkstantį metų per šimtmetį - iš jų pareikalauta, kad "strėnjuostes pakeistų į trijų dalių kostiumus ir staiga įsisavintų kompiuterines žinias".

Tai viena iš temų. Dar viena tema - gamta, aplinkosauginės idėjos. Skaityti epizodus apie į krantą išmestus banginius tikrai nebuvo lengva, ištryško netgi kažkas panašaus į ašarą.

Bet pagrindinė šios knygos tema - moters padėtis visuomenėje. Šiuo atveju - maorių, bet ji nesiskiria nuo daugumos kitų. Ir maorių galvose moterys - tik silpnoji, atstumtoji, neverta dėmesio lytis, negalinti prilygti vyrams. 
- Sėsk, - jai šaukė vadas, - sėskis! - Moterys negalėjo stovėti ir kalbėti prie marae. Bet Mihi atsakė: 
- Pats sėskis. Mano protėviai garbingi ne mažiau nei tavo! 
Ir ne vien pasakė. Mihi atsuko vadui nugarą, pasilenkė, pasikėlė apatinius sijonus ir nusišaipė: 
- Štai iš kur tu atsiradai! 
Mihi jam taip paaiškino, kad visi vyrai gimę iš moterų. 
Štai rašytojas ir bando pakeisti daugumos nuomonę, pristatydamas drąsiąją maorių genties mergaitę Kahu. Ir jos senelį, tarp kaimo berniukų bandantį surasti tinkamą genties vedlį. Sutelkęs savo dėmesį į paieškas ir moterų, taip pat ir savo anūkės, niekinimą, jis nemato, kad jo namuose gyvena tikrų tikriausia maorių palikuonė. Stebuklinga mergaitė, gebanti kalbėtis su banginiais. Maorių protėvio dukra.

Siužetas tikrai įdomus. Jis patraukė ir kino pramonininkų dėmesį:


Ir nors siužetas patrauklus, pati knyga gana paprasta ir paviršutiniška, charakteriai neišvystyti. Dėstymas ne itin sklandus, kai kurie siužeto posūkiai atrodo nelabai reikalingi (tokie kaip pasakotojo iškeliavimas iš namų, darbo ir laimės paieškos) ir bendram romano vystymuisi nepadeda.

Pats įdomumas šioje knygoje - siužetas. Gaila, kad neužgriebta giliau. Knyga neilga, greitai perskaitoma, kalba sklandi ir lengva. 

Apskritai ši knyga - lyg pasaka, legenda, kažkada girdėta, miela, jauki, bet greitai pamirštama ir smegenų nesprogdinanti. Kaip ten bebūtų, vis dėlto knyga turi savo aurą ir verta dėmesio, ypač jei mylite gamtą.

Mano vertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5 

Leidykla: "Obuolys"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 160
Originalo metai: 1987
Originalo pavadinimas: "The Whale Rider"
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės", arba Emocijų štilis

Net idealiausiuose santykiuose ateina nusivylimo akimirkos, kai pradedi pastebėti kito žmogaus ydas. Štai ir mano romanas su Harukiu Murakamiu priėjo šią ribą.

Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti", arba Blankus klonų gyvenimas

"Neleisk man išeiti" - antroji mano skaityta Kazuo Ishiguro knyga, ir tokia pati nuobodi ir sausa kaip ir pirmoji, "Dienų likučiai".

Rokas Flick "Šiaurės Sachara", arba Prūsijos karalystės žlugimas

Taip nuobodžiai prasidedančio romano turbūt dar neteko skaityti... Štai ką rašo Rokas Flick antrojoje knygos pastraipoje: "Vienas senovės prūsų, ankstyvųjų šio krašto gyventojų baltų, buvo vadinamos Aistmarėmis. Šis gėlas 838 kv. km ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę..." Ir taip toliau, ir panašiai apie Kuršių neriją - Šiaurės Sacharą...