Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Coleen McCullough "Erškėčių paukščiai", arba Australų melodrama

Kaip aš sunkiai skaičiau Coleen McCullough "Erškėčių paukščius"... Skaičiau net pusantro mėnesio, vėliau skaičiau vienos tinklaraštininkės atsiliepimą, kad jai ši knyga labai patiko ir perskaitė ją per dvi dienas. Man tokie greičiai su šia knyga buvo neįmanomi. Paskutiniu metu manau, kad klasika yra mitas. Ir viskas, kas susiję su literatūra, menu, yra tik skonio reikalas. Net pripažinti kūriniai kartais mums visiškai neįdomūs, kaip kad man atsitiko su "Erškėčių paukščiais".

"Erškėčių paukščiai" pasakoja australų šeimos likimą. Daug veikėjų, daug veiksmo posūkių. Bet pačiame centre - kunigo Ralfo ir Megės meilės istorija.
- Paklausyk, Mege, tai tik toks laikotarpis, gairė tavo kelyje į subrendimą. Kai subręsi, sutiksi vyriškį, skirtą būti tavo vyru, ir tada tau labiausiai rūpės, kaip tvarkytis gyvenime, nebebus kada apie mane galvoti, prisiminsi mane tik kaip seną draugą, kuris ištverti augimo kančias. Ir neįprask svajoti apie mane, žiūrėti į mane romantiškai. Aš niekada negalėsiu laikyti tavęs tuo, kuo laikys tave vyras. Šituo atžvilgiu aš apie tave visai negalvoju, ar supranti, Mege? Kai sakau, kad myliu tave, tai nereiškia, kad myliu kaip vyriškis. Aš esu ne vyriškis, aš kunigas. Todėl nekvaršink sau galvos svajonėmis apie mane. Aš išvykstu ir labai abejoju, ar turėsiu kada laiko atvažiuoti čia, kad ir neilgam.
Ta meilė man buvo visiškai nepatraukli ir keista, ir dar per daug dviprasmiška, ypač pastaraisiais metais sklandant daug pranešimų apie kunigus pedofilus. Taip, šioje knygoje kalbama apie tyrą ir tikrą meilę, besitęsiančią visą gyvenimą iki pat mirties. Bet... Kunigas susitinka su Mege, kai jai nebuvo net dešimties metų... Kokia tai meilė?.. Visą savo gyvenimą jie abu jaučia kažkokią trauką vienas kitam, tai nutolsta, tai priartėja. Ir nors kunigas yra atsidavęs savo dievui, net ir rašytoja bando mus įtikinti jo šventumu ir tobulumu, bet šis personažas kažkoks netikras.

Veikėjų daug, tačiau jų personažai labai vienpusiški. Rašytoja jų charakterių nevysto, jie beveik visai nesikeičia per keliasdešimt metų, daugiau koncentruojamasi į personažų santykius. O santykiuose tikrai sklando audros: vieni myli, kiti nekenčia, treti išduoda... Ir dar - nė vieno laimingo personažo šioje knygoje. Vien kančių kančios. Ir tos kančias sau sukelia patys personažai per savo šaltumą, užsispyrimą, kvailumą ar kitas savo ydas. Būtent tie santykiai mane labiausiai ir vargino ir vertė vartyti akis.

Santykiai ir personažų charakteriai per daug sutirštinti, padidinti. Todėl man jie kėlė atvirkštinę reakciją. Tai, kas neva turėtų būti orumas, man buvo panašus į abejingumą, naivumas - į kvailumą, drąsa - į agresyvumą.

Rašytoja rašo neblogai: ji sukūrė daug veikėjų, daug įvykių, keliasdešimties metų istoriją. Jei veiksmas darosi nuobodokas, per daug gamtos ir ūkio darbų aprašymų, ji tuoj pat įkiša nuogo, po lietumi besimaudančio kunigo aprašymą. Ir vėl: rodos, personažų gyvenimas daugmaž įėjo į savo vietas, veiksmas sulėtėjo, nurimo, bet štai - eilinė nelaimė, didžiulis gaisras ir gaisre žūvantys žmonės.

Šią knygą pavadinčiau saga su meilės romano priemaišomis. Melodrama, pakelta į aukštesnį lygį. Tas panašumas su meilės romanu akivaizdus. Vienpusiški, nesivystantys charakteriai: šalta motina, pikta giminaitė, naivi mergaitė, gražuolis kunigas. Santykiai: iš esmės vien meilė ir neapykanta. Tekste daug jaustukų, šauktukų: "ak, aš jį mylėjau visą gyvenimą, bet neturėjau progos pasakyti", "oi, aš ji mylėsiu iki mirties", "vaje, jis manęs nemyli ir niekada nemylėjo".

Labai vargino tas neapsisprendimas: tai myliu, tai nemyliu, tai noriu būti kartu, tai nenoriu.

Turbūt bėda ta, kad visko per daug šiame romane, o centrinė istorija pernelyg netikroviška. Aš numečiau nuo jos visas šalutines istorijas, tekstą, ir man nieko nebeliko... Centrinė pasakojimo ašis netikra, dirbtina, nesava. Ši knyga man labai tolima.

Mano vertinimas: už patį kūrinį 3,5/5, už sukeltas emocijas 2/5 

Leidykla: "A.Varno personalinė  įmonė"
Leidimo metai: 1994
Puslapių: 512
Originalo metai: 1977
Originalo pavadinimas: "The Thorn Birds"
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Beprotiškai patiko ši knyga:) Tai viena mėgstamiausių mano knygų, kuri sužavėjo savo paprastumu ir sugebėjimu pakerėti:) Nuostabi meilės istorija:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Knyga nieko nesiskiria nuo šiuolaikinių rožinių meilės romanų, pvz, kaip Nora Roberts knygos. Yra tik vienas skirtumas, Nora Roberts knygos netraktuojamos kaip klasika. Nepaisant trūkumų, manau verta perskaityti, tik ar būtų verta skaityti dar kartą - abejočiau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kiekvienam savas skonis, man ši knyga labai patiko. Dar ta negalima meilė, šią knygą perskaičiau gan greit labai patiko :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pagal šį romaną būtų galima parašyt scenarijų pigiai meksikietiškai muilo opefai, nieko daugiau.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...