Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Giedra Radvilavičiūtė "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", arba Lietuviškas moters pasaulis

Ši Giedros Radvilavičiūtės eseistikos knyga "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", pasirodžiusi 2010 metais, puikiai buvo įvertinta skaitytojų bei kritikų ir buvo laikyta viena geriausių metų knygų.

Mano santykis su lietuviška eseistika (tiesa, kitų šalių eseistikos nesu skaičiusi) keistas: suprantu jos vertę, suvokiu rašytojų protą ir įžvalgas, bet man tai tokia sunki literatūra... Ir dažnai migdanti. Deja. Toks tas mano nenoras imtis sunkių dalykų.

Deja, daugelis eseistikos knygų liko nebaigtos. Bandžiau Sigitą Parulskį - erzino, nebaigiau. Bandžiau Sarą Poisson - migdė, nebaigiau. Rolandas Rastauskas, dėstęs man universitete, mane pribaigia savo poza ir arogantišku tonu: ir realybėje, ir tekstuose. Giedrą Radvilavičiūtę pabaigiau vienintelę.

Turbūt kritikų ir skaitytojų dėmesį labiausiai patraukė jos stilius, o ne turinys. Jos esė sulipdyti kaip mažos pjesės: su gana aiškia fabula, veikėjais, smarkiai nenukrypstama į šonus, laikomasi siužetinės linijos. Ir, kaip ir priklauso esė, vedžiojama sąmonės labirintais. Bet kas gali iššaukti tekstą: katinas, draugės apsilankymas, kaimyninio buto pardavimas, dukters pasakyti žodžiai, netikėtas skambutis, nekilnojamojo turto skelbimai t.t.

R. Č. nuotr.
Dukra nebėjo kartu į kiną, bet ėmė tepliotis mano lūpdažiu ir avėti aulinius mano batus. Kai jai būdavo bloga, klausdavau, ar kartais ir vėl ji nesuvalgė puskilogramio traškučių, bet galvoje jau sukirbėdavo kitas klausimas - ar ji ne nėščia. Katinas, dvejus metus vakarais gulėdamas šalia jos prie kompiuterio ant kilimėlio, išmoko paprastą dalyką - uždėti leteną ant pelės. Iš pradžių tas judesys, manau, būdavo atsitiktinis, tačiau vėliau tapo sąmoningas ir tikslus. Kartais jis keldavo sau iššūkį - bandydavo pataikyti leteną ant pelės užsimerkęs. O tai, kaip rašoma vienoje istorijoje apie kitą katiną, buvo nelengva: "Reikėjo ypatingai išlenkti pėdą, nes kitaip pasigirsdavo tik tarkštelėjimas, o ne skimbtelėjimas. Katinas bandė vis iš naujo..." Taip turėjusi būti anoniminė mano nuomonė apie naują Nacionalinės premijos laureato spektaklį nuėjo į "Delfi". Su namų elektroninio pašto adresu. Kadangi nuomonę parašiau rusiškais (ir lakoniškai angliškais) keiksmažodžiais, iš gėdos neužmigau beveik savaitę. Katinas gyveno tris paras uždarytas spintelėje po kriaukle. Su žvyro dėžute, dubenėliu vandens ir lėkštute konservų, bet be atgailos. Vaidino auką: springdamas ėdė žvyrą ir kakojo ant maisto.
(iš esė "Esminiai pokyčiai")
Aš mažai randu lietuviškose esė, taip pat ir G. Radvilavičiūtės, kažko savo, ypatingo, artimo. Rašytojos nuojautos ir problemos man tolimos. Bet įdomios. Kartais. Neverta skaityti visko iš karto, geriau po truputį. Per daug to lietuviško kartėlio būtų perskaičius viską vienu ypu.

Tas lietuviškumas, dėl ko daugelis (ir aš taip pat) ne itin mėgsta lietuvišką literatūrą, ir čia gana aiškus. Lietuviška melancholija, liūdesys, kartėlis. G. Radvilavičiūtės eseistika nenutolsta nuo lietuvių rašytojų moterų kūrybos. Panašumų randu ir R. Šerelytės, ir S. Poisson, ir J. Ivanauskaitės, ir V. Juknaitės, ir D. Jazukevičiūtės tekstuose. Iš bendros minios išsiskiria gal tik K. Sabaliauskaitė bei U. Radzevičiūtė.

Tas lietuvės moters paveikslas beveik visų šiuolaikinių rašytoje kūryboje vienodas: pagyvenusi moteris, protinga, intelektuali, su aukštuoju išsilavinimu, išsiskyrusi, verčiasi sunkiai, gana skurdžiai, praeityje turėjusi žlugdančių, skaudžių santykių su vyrais, vieniša mama, dažniausiai auginanti dukrą, besilankanti pas psichologą, prikaupusi daugybę prisiminimų iš sovietinės praeities, dalyvavusi nepriklausomybės atgavime, ir, žinoma, pilna pojūčių, pasaulio įžvalgų, pastebėjimų, kurie verčia ją atitrūkti nuo realybės.

Tokių knygų niekada negali pavadinti žavingomis. Tekstai geri, bet sunkūs. Paliekantys smegenyse ir sielose nuosėdas. Juos skaityti tas pats, kas žiūrėti į tą pačią nuogą, pavytusią, savo gėdas tekstais besidangstančią moterį viešumoje. Arba į nubrozdintą odą, pro kurią šviečiasi gyva mėsa...

Kartais taip ir norisi pasakyti: atsibuskit! Parašykit ką nors, kas nors šiek tiek dvelktų stiprybe ar emancipacija. Patriarchalinės lietuviškos visuomenės priespaudoje gyvenančios moterys net "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" sugebėtų perrašyti savaip: su lietuviškų smūtkelių aprašymais. Toks įspūdis, kad vis dar gyvename baudžiavoje...

Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 228
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...