Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kristina Sabaliauskaitė "Danielius Dalba & kitos istorijos", arba Meilė Vilniui

Medžiojau, medžiojau ir pagaliau sumedžiojau savo bibliotekoje naują Kristinos Sabaliauskaitės knygą "Danielius Dalba & kitos istorijos".

Tiesą pasakius, tikėjausi daugiau iš šios knygos. Ne, tikėjausi tikrai ne "Silvarerumo". Po dviejų dalių, manau, kad "Silvarerumo" tema yra išsemta. Atvirkščiai - tikėjausi kažko naujo, kito.

"Danieliuje Dalboje" K. Sabaliauskaitė atpažįstama iš savo įtraukiančio, įsukančio, ilgų sakinių stiliaus ir meilės Vilniui. Net kelios novelės skirtos jos numylėtajam Vilniui. Kalba panaši, kaip ir ankstesniuose romanuose, temos irgi. Rašo ji gerai, na, o visa kita - skonio reikalas.

Tiesą sakant, man iš tiesų patiko tik pora novelių. Patiko "Vilniaus vėtrungės" - sovietinėje sistemoje dirbusio nomenklatūrininko atsiminimai apie naikinamą Vilnių, o anot jo - vedamą į šviesų rytojų. Patiko anglofilė Filomena ir jos ne visai pagal planą pasisukęs apsilankymas numylėtoje šalyje. Taip pat "Vilnerio sugrįžimas" - seno žydo grįžimas į savo vaikystės Vilnių, kuris dabar visiškai kitoks.
R. Č. nuotr.
Vienu metu (ne dėl vertės, bet iš gryniausių sentimentų) buvo pradėjęs kolekcionuoti Mstislavo Dobužinskio darbus su Vilniaus vaizdais, tačiau vėliau, neapsikentęs, juos labai gerai pardavė aukcione - kuo ilgiau žiūrėdavo į savo vaikystės gatves, tuo labiau pykdavo ant Dobužinskio, kad miestas jo paveiksluose per daug rudas, pernelyg pilkas, pernelyg blausus. Labiausiai būtų norėjęs to paveikslo, kuriame buvo pavaizduota Stiklių gatvė, Glezer gas, su namu, kuriame Šmulka gimė ir užaugo, bet net ir ten dangus virš skersgatvio buvo pilkšvas ir niūrus - joks, bespalvis, kaip oda, boluojanti pro kiaurą kojinę, o Samuelis Vilneris dar paminė, kad dangus virš jo gatvės niekada nebuvo "joks" - kartais jis būdavo rausvas kaip mergaitės skruostai, kartais - žydras kaip neužmirštuolės ar plynas kaip ledas, kartais - pilkas kaip švinas ar nusėtas debesų kamuoliais it dulksnomis, o prieš audrą būdavo mėlynai violetinis, kaip rašalas ant mirties nuosprendžio, bet niekada - joks. Ir be to, tas Dobužinskio darbas su Stiklių gatve buvo neparduodamas.
(ištrauka iš "Vilnerio sugrįžimo")
Novelių struktūra gana aiški: šiek tiek dabarties, po to daug praeities prisiminimų ir pabaigoje - istorijos persivertimas 180 laipsnių kampu. Gera struktūra, bet po antros novelės pagavus šią schemą, viskas tampa šiek tiek nuspėjama. Kažkuo ypatingu rašytoja smarkiai šioje knygoje nesužibėjo.

Aš norėjau kažko kito iš šios rašytojos. Kartais apsilankau jos tinklaraštyje "Rafinerija". Ten ji kalba visai kitaip nei savo knygose. Ten kalba protinga, išsilavinusi, daug žinių sukaupusi jauna moteris lengva, sklandžia, aiškia, nuoseklia kalba. Štai tokią rafinerišką knygą mielai paskaityčiau: kitokio stiliaus, ritmo ir apie kažką daugiau, nei Vilnius.

Ir, rodos, kad romanus jai labiau sekasi rašyti nei trumpas istorijas. Manau, kad jai puikiai pavyktų parašyti kažką panašaus į "Merginą su perlo auskaru" ar dar vieną istorinį romaną - ką nors, kas susiję su menu ar istorija. Apskritai, istorija - jos arkliukas. Tą ji įrodė su "Silva rerum" bei keliomis novelėmis "Danieliuje Dalboje".

Kaip ten bebūtų, mielai skaitysiu bet ką, ką ji išleis. Tai viena įdomiausių lietuvių rašytojų, pagaliau išsilaisvinusių iš rašytojų moterų pančių - lietuviško niūrumo.

Mano vertinimas: 4/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 205
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.