Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mary Wesley "Ramunių pievelė", arba Britiškas svingerių sambūris

Britų rašytojos Mary Wesley romanas "Ramunių pievelė" mane patraukė savo anotacija. Prieškarinis laikotarpis Anglijoje, neramus, pilnas nuojautų ir baimių, bei ramybės ieškojimas jaukiuose prisiminimuose. Jau kelios knygos mane suviliojo šiuo laikmečiu, bet suviliojo - ir nuvylė.

Siužetas nėra prastas. Knyga sulaukė daug leidimų Anglijoje, pagal jį sukurtas serialas. Visiškai tai suprantu: įdomus prieškarinis laikotarpis, II pasaulinis karas, daug veikėjų, daug skirtingų likimų.

Pagal siužetą kas vasarą giminaičiai susirinkdavo tetos namuose pakrantėje nedideliame miestelyje: pajūris, ramunių pievelė, jaunystė, žaidimai. Artėjantis karas viską keičia: ir kasmetinius susitikimus, ir santykius, ir likimus.
R. Č. nuotr.
Jiedu sėdėjo atsirėmę nugaromis į medį ir klausėsi į uolas teliūškuojančių bangų.
- Dabar potvynis, - tarė Sofi.
- Dabar karas.
- Aš bijau, o tu?
- Taip, labai.
- Labiau nei per siaubo lenktynes?
- Daug, daug labiau. Čia ne žaidimas.
- Kodėl?
- Kad žinotum, koks tai triukšmas, smarvė, kiek purvo!
Siužetą reikia atsikapstyti po nuobodžiu ir neįdomiu tekstu. Rašytojos pasirinktas stilius - štai kas kiša koją. Romanas sudarytas beveik vien iš dialogų. Ir kol atkapstai esmę po tais dažnai bereikšmiais, nereikalingais, neįdomiais pokalbiais, dingsta visas grožis. Tie dialogai siaubingai vargino. 

Kartais iš niekur atsiranda koks naujas veikėjas. Neaišku iš kur, neaišku kas toks, koks jo tikslas. Tokių kaip charakterių čia nėra, jie neišvystyti, visų veikėjų tarpusavio santykiai gana paviršutiniški.

Nors gana įdomu suvesti galus ir pažiūrėti, kas kam nutiko. Tačiau visas pasakojimas gana paviršutiniškas. Ir labai daug sekso nuotykių: lyg koks mažytis amerikietiškas serialas, kur visi su visais miega. Bandžiau skaičiuoti, kiek moterų pamylėjo vienas veikėjas. Neužteko vienos rankos pirštų. Nelabai tikroviška, turint omenyje, kad visos moterys - vieno pažįstamų rato narės. 

Ir taip visi veikėjai: rašytojai ne tiek svarbu, kas ką jaučia, o kas su kuo miega. Kažkoks britiškas svingerių sambūris...

Taip pat vargino chronologinis šokčiojimas į dabartį - visa draugija važiuoja į vieno iš veikėjų laidotuves. Visi seni ir su kartėliu bei nostalgija prisimena senus laikus. Iš esmės reikalingas bene tik paskutinis skyrius apie dabartį - ir bemaž viskas būtų aišku.

Netikroviška, neįdomu, nuobodu, paviršutiniška. Gaila laiko.

Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 351
Originalo metai: 1984
Originalo pavadinimas: "The Camomile Lawn"
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.