Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Herkus Kunčius "Pijoko chrestomatija", arba O blaiviesiems - šnipštas...

Viskas, šia Herkaus Kunčiaus knyga "Pijoko chrestomatija" šiais metais baigiu lietuviškumo epopėją. Gana. Lietuviškų knygų šiems metams pakaks. Per du mėnesius jų perskaičiau net penkias - tiek anksčiau per visus metus neperskaitydavau.

Ne itin mėgstu lietuvišką literatūrą, nes apie ją nedažnai ką gero galiu pasakyti - palyginus net su užsienio literatūros viduriuku, lietuviška literatūra visiškos našlaitės vietoje. Niūroka, nuobodoka, šaltoka. Ir, gaila, nieko ypatingo ir apie šią knygą negaliu pasakyti.

Knyga, kaip ir sako pavadinimas, apie alkoholio mylėtojų kasdienybę. Tiksliau personažo/pasakotojo/paties rašytojo (personažas yra rašytojo bendravardis) gyvenimo atkarpa. Pora savaičių menininkų namuose Vokietijoje: kelionė pirmyn, gyvenimas tenai, kelionė atgal. Ir daug butelių. Bei alkoholio upės.

Tiesa, džiūgavau perskaičiusi pirmąjį skyrelį - jau maniau bus puikus skaitinys, jei jau pirmas skyrius toks groteskiškas ir šmaikštus. 

R. Č. nuotr.
Nenusiramina žmogus. Vėl iškilmingai klaupiasi - visai greta manęs pagerbia baroko perlą - ten Dievulis gyvena.
Nejuokais dabar žmogus nusižemina, taip tarytum parodydamas ir kitiems (ne taip giliai tikintiems keleiviams) sektiną pavyzdį: itin pamaldžiai trejetą kartų išsipuošia kryžiaus ženklu, kai sniege klimpstantis troleibusas vis dar sukasi žiedu.
Klūpi purve užsimerkęs, sopulingai sunėręs rankas ant krūtinės.
Važiuoja.
Ir giliai giliai meldžiasi.
Dievui?!
Man?!
Susižaviu. Ne, ne todėl, kad (man?) nepažįstamas žmogus meldžiasi.
Galvoju, kaip gražu būtų: vos tik kažkuris troleibusas ar autobusas Vilniuje privažiuoja bažnyčią - religingi keleiviai, it pamojus burtų lazdele, puola ant kelių, žegnojasi, nuodėmingesni krenta kryžiumi, atgailauja, rauda: kaltas, kaltas, kaltas...
Deja, kuo toliau, tuo labiau viskas ritosi žemyn. Knyga vidutiniška, į premijas, net į įžymiojo alkoholiko Bukovskio, vargu ar pretenduotų. Joje daug alkoholio ir alkoholikų pasaulėžiūros, man tai tolima, tad kažkokių minčių viražų ši knyga man nesukėlė.

Nenusimanau nei apie vyną, nei apie degtinę, nei apie alų. Skiriu tik tamsų nuo šviesaus, tad knygos personažų diskusija apie alų (ir visa kita) pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, jau nekalbant apie tai, kad jokių paslėptų prasmių nepamačiau.

O gal čia ir nereikia ieškoti jokių prasmių. Įkalti taurelę, pasiimti knygą ir skaityti kaip lengvą skaitaliuką - nesudėtingą geriančiosios visuomenės dalies atspindį. Su keiksmais, orgijomis, diskusijomis apie alkoholį ir dar kažką...

Mano vertinimas: 2/5 

Leidykla: "Versus aureus"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 160
Knygą: laimėjau konkurse
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Высоцкий. Спасибо, что живой / Vysockis. Ačiū, kad gyvas (2010)

Daug kalbų, daug piaro, daug įvairių recenzijų ir atsiliepimų, daug paslapčių - praeitų metų pabaigoje pasirodė filmas "Vysockis. Ačiū, kad gyvas". Rusijoje jis muša lankomumo rekordus. Filmas pastatytas apie Sovietų Sąjungos legendą - aktorių, dainininką Vladimirą Vysockį. Man jis - jokia legenda, bet filmas neprastas.